Visas mano tikėjimas vaikšto mokyklos koridoriais,
Visos mano mintys sudėtos Į mokyklos klases.
Norėdami pamatyti Lietuvą, Žiūrėkime į mokyklą,-
Ten ji auga... (Justinas Marcinkevičius)
Mokyklai Užupyje jau 80. Mokyklos jubiliejus – puiki proga stabtelėti, susimąstyti, pamatuoti praėjusių dienų svorį, prisiminti visus tuos, be kurių nebūtų mokyklos istorijos.
1944 m. vasaros pabaiga. Ilgai laukta taika. Atgyja visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. 1944 m spalio 2 d. Vilniaus vykdomasis komitetas išleido potvarkį apie 13 pradinės mokyklos, pirmosios lietuviškos mokyklos Užupje, Polocko g. 2 įkūrimą.
Ieškota mokinių. Jų atsirado nedaug., daugiausia vaikai našlaičiai, po karo likę be tėvų ir apgyvendinti vaikų namuose Filaretų gatvėje. Mokinių tautybė ir amžius buvo įvairūs.
Mokyklos vedėju buvo paskirtas Romualdas Bagdonas.
1949 m. 13-oji pradinė mokykla reorganizuota, ji tapo 6-ąja septynmete. Mokyklos direktoriumi paskiriamas Bronius Bražiūnas, direktoriaus pavaduotoja Anelė Petrulienė. Dirbo 12 mokytojų.
O 1954 jau įsteigta vidurinė mokykla, ji pavadinta Vilniaus 16-tąja vidurine mokykla. Direktorius Bronius Bražiūnas šiuo laikotarpiu daug laiko skyrė naujo mokyklos pastato statybos priežiūrai, naujos ugdymo įstaigos steigimo rūpesčiams.
Ir 1958 m rugsėjo mėn. nauja mokykla buvo atidaryta. Ją atidarė jau naujas direktorius Balys Purvinis. Iš Polocko g. 2 ankštų patalpų persikelta į erdvią , šviesią mokyklą, apsuptą kalnų ir senų medžių. Tai ši mokykla, šis pastatas, kuris mus džiugina ir šiandien.
Laikraštyje „Tiesa“ apie mokyklą rašoma: „Mokykla įrengta naujoviškai. 23 šviesios klasės, kabinetai ir laboratorijos, jauki skaitykla negalintiems namuose pamokų ruošti moksleiviams, puošnios aktų ir sporto salės. O pirmajame aukšte klasė, pristatyta darbastalių, pilnos spintelės įvairių grąžtų, plaktukų, pjūklelių ir kitokių įrankių . Nors mokykloje mokosi apie 700 moksleivių, čia palyginti tylu, nes mokiniai vaikšto su šlepetėmis.
Direktorius Valentinas Sikorskis pradėjo dirbti 1959 m. kovo 1 d. Tai buvo labai neramus laikas. Moksleiviai ėmė telktis į slaptas organizacijas, prasidėjo areštai, svarstymai pedagogų tarybos posėdžiuose. Visas dvejų su puse metų direktoriavimo laikotarpis praėjo aiškinantis. Tuo metu mokykloje, veikė slapta organizacija ,,Laisva Lietuva". Ji sutelkė apie 48 narius. Veikė trejus metus, nuo 1958-ųjų iki 1961-ųjų kol jos nesusekė KGB. Jauni žmonės slapta rinkosi į susirinkimus, planavo, kaip kovoti prieš sovietų diktatūrą. Jie naktimis platino atsišaukimus, Vasario 16-osios proga iškeldavo trispalvę, ant valstybinių pastatų sienų užrašydavo antisovietinio turinio šūkius. Tokie užrašai atsirasdavo ant Arkikatedros varpinės sienos, ant šv. Petro ir Povilo bažnyčią supančios sienos, Vilniaus universiteto. 1960 m. pab. Vilniuje ir Kaišiadoryse išplatinta apie 800 antisovietinio turinio lapelių. Jų tikslas buvo didelis - nepriklausomybės atkūrimas. Organizaciją įkūrė Vladas Šakalys, Stanislovas Žvirgždas ir Vitas Vosylius.
Stojant į organizaciją reikėjo duoti priesaiką, iš esmės tai buvo gerai žinoma skautų priesaika „Dievui ir Tėvynei“. Prisiekiama dažniausiai būdavo Vlado Šakalio mamos bute. Visus organizacijos dokumentus (narių sąrašą, susirašinėjimą ir kt.) užšifruodavo. Gal todėl pavyko išsilaikyti net 3 metus.
1961 m. pavasarį pasipuošę su gėlėmis rankose mokiniai susirinko aktų salėje laikyti pirmo egzamino– rašyti lietuvių kalbos rašinio. Tačiau įėjęs mokyklos direktorius septyniems mokiniams liepė palikti egzamino salę. Jiems nebuvo leista laikyti egzamino. Prasidėjo tardymai KGB. 5 mokiniai buvo ištremti į Mordovijos koncentracijos stovyklą. Daliai mokinių nebuvo leista baigti mokyklos, dalis jų galėjo baigti kitais metais. Klasės auklėtojas Algirdas Vytėnas, fizikas ir direktorius Valentinas Sikorskis buvo atleisti iš darbo." Džiugu tai, kad ištremti mokiniai grįžo iš tremties ir daugelis organizacijos narių 2015 m. dalyvavo atminimo lentos organizacijai „Laisva Lietuva“ atidarymo šventėje., kur dalyvavo ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus
1962 m direktoriumi paskirtas Algirdas Šuksteris, pavaduotoja, visų mylima ir gerbiama istorijos mokytoja Anelė Petrulienė. Jų vadovavimo metu buvo dedama daug pastangų, kad mokykla gautų sustiprintos vokiečių kalbos mokymo įstaigos statusą. Buvo susirašinėjama su Švietimo ministerija, Vilniaus miesto vykdomuoju komitetu, kitomis instancijomis, kol pagaliau 1963 m. buvo leista mokykloje įvesti sustiprintą vokiečių kalbos dėstymą nuo antros pradinės mokyklos klasės.
Algirdo Šuksterio darbo laiku susirūpinta moksleivių užimtumu per vasaros atostogas. Imta kurti užmiesčio tipo vokiečių kalbos stovyklas. Kiekvienais metais mokiniai išvažiuodavo dirbti ir ilsėtis į Molėtų rajoną, Balninkus, ten pailsėdavo ir praplėsdavo vokiečių kalbos žinias. Ilgus metus Vilniaus 16- oji vidurinė mokykla buvo sustiprintos vokiečių k. kalvė, išugdžiusi daug gerų vokiečių k. specialistų ir net garsų poezijos vertėją (poetas A. A. Jonynas išvertė Gėtės ,,Faustą”).
1971 m. vadovauti mokyklai pradėjo Adelė Bičkauskienė. A. Bičkauskienės direktoriavimo laikotarpiu toliau buvo tobulinama sustiprinto vokiečių kalbos mokymo metodika.
Vyko vokiečių kalbos vakarai, vokiečių rašytojų minėjimai. Dar stipresni ryšiai nusistovėjo su Vokietijos Erfurto mokyklomis. Daug pastangų garsinant mokyklą įdėjo direktoriaus pavaduotoja, mylima ir gerbiama chemijos mokytoja Genovaitė Banevičienė. Ji talentingai vedė pamokas, ruošė olimpiadoms, jos mokiniai kasmet laimėdavo prizines vietas respublikinėse olimpiadose, todėl daugelis iš jų tapo mokslininkais, gydytojais. Turime net 2 akademikus: chemiką Eugenijų Norkų ir gydytoją Kęstutį Strupą. Na, o jos organizuoti chemijos vakarai stebino kiekvieną.
1983 m. Adelei Bičkauskienei išėjus į pensiją, mokyklos direktoriumi paskiriamas Algimantas Šventickas.
Mokomasis darbas, popamokinė veikla pasižymėjo kūrybiškumu, aktyvia mokytojų ir moksleivių saviraiška, įdomiais užklasiniais renginiais.
Po 4m. A. Šventickas buvo paskirtas naujos „Žemynos“ vidurinės mokyklos direktoriumi. Šiandien Algimantas Šventickas dalyvauja šventėje todėl norime jį pasveikinti.
Tais pačiais metais mokykloje per direktoriaus rinkimus 80proc. balsų dauguma direktore išrinkta Stasė Šertvytienė.
Demokratėjimo procesas mokykloje ėmė įsibėgėti. Su mokiniais buvo tariamasi įvairiais mokymo, auklėjimo, užklasinės veiklos klausimais. Buvo justi, kad moksleiviai, drauge ir mokytojai darosi ne tokie suvaržyti, laisvesni.
Į gimnazijos kelią ėjome vadovaujami Direktoriaus Vlado Malcevičiaus. Jis savo inteligencija, erudicija ir darbštumu įkvėpė mokyklos bendruomenę naujovių paieškoms, reikšmingiems pasiekimams įvairiose mokyklos gyvenimo srityse. Tuo metu vyko pertvarkymai ir vietoj vienos mokyklos atsirado trys: 1992m. Filaretų pradinė mokykla, Visi 17 pradinių klasių mokytojų perėjo dribti į pradinę mokyklą.
Vėliau Petro Vileišio pagrindinė mokykla, o 16-ji vidurinė mokykla 2000 metais patvirtinus mokymo programas, tinkamai išlaikius gimnazistiškus egzaminus tapo Užupio gimnazija. Užupio gimnazijos direktorius Vladas Malcevičius subūrė darbštų , iniciatyvų pedagogų kolektyvą, įžiebė prasmingos veiklos siekius. Jis daug prisidėjo prie šiltų bendruomenės santykių kūrimo. Jo vadovaujama mokykla plėtojo ryšius su Vokietijos, Japonijos, Danijos, Šveicarijos gimnazijomis, Pastaraisiais metais vyko daugybė ERASMUS + projektų.
Deja, prieš metus jo netekome. Prašau jo atminimą, atminimą kitų direktorių, mokytojų, mokinių, kurie išėjo Anapilin, pagerbti tylos minute.
Tylos minutė
Ačiū
Šventės proga šią savaitę nunešėme gėlių ant buvusių direktorių Adelės Bičkauskienės, Stasės Šertvytienės ir Vlado Malcevičiaus kapų.
Kai 2000 m. tapome keturmete gimnazija, galėjome pasidžiaugti vykdomais integracijos su Užupio bendruomene Bendradarbiaujame su Vilniaus, Mykolo Romerio, Vilnius Tech universitetais, su Konfucijaus institutu, su Dienos centru ,,Šviesa‘‘, su vaikų darželiu ,,Užupiukas‘‘, Valstybiniu istoriniu pilių rezervatu, Menų inkubatoriumi, Broliais pranciškonais, Bernardinų bažnyčia. Tvarkome Bernardinų kapines. Kasmet mokiniai turi menų projekto savaitę, kai su mokiniais dirba Užupio menininkai ir ryšys su Užupio bendruomene vis stiprus.
Mokykla vykdo daug integruotų projektų : „Baltijos šalių mokomasis mokinių Parlamentas“, „Chiunės Sugiharos žygdarbis“. Didelio mokinių susidomėjimo sulaukia daugiau nei dešimt metų netradicinio ugdymo formomis vykstantis tarpdalykinis integruotas projektas „Epochų ratu“, kuriame dalyvauja visi mokytojai bei visi 1-3 klasių mokiniai, tradiciniai šokių vakarai, išminčiaus konkursas ir kt.
Gimnazijos bendruomenė santykius grindžia vadovaudamasi Užupio gimnazijos moksleivių teisių chartija, Tolerantiško žmogaus kodeksu.
Jubiliejaus proga galiu patvirtinti, kad mūsų gimnazija visada puoselėjo šias vertybes ir skleidė užupietišką bendradarbiavimo, draugiškumo, atvirumo dvasią. Keletas mokytojų yra vadovėlių autoriai, turime Meilės Lukšienės premijos laureatą, kelis pedagogus, įvertintus kaip geriausius metų mokytojus. Keletas pedagogų rengia seminarus šalies mokytojams, puikiai parengia mokinius egzaminams.
Stiprinant bendruomenės tapatumo jausmą išleistos 4 knygos apie gimnazijos istoriją nuo pat mokyklos įkūrimo ir apie Užupį. Jos yra dovanojamos abiturientams išleistuvių proga.
Mokyklos misija kurti asmenybę, padėti jai rasti savo kelią. Kiek daug darbščių, talentingų darbuotojų čia dirbo ir tebedirba. Dėkoju visiems mokytojams, kurie visada buvo ir yra susitelkę pagrindiniam tikslui – kad mokykloje besimokantys mokiniai siektų aukštų mokymosi rezultatų, įgytų reikalingų kompetencijų, būtų saugūs, laimingi, jaustųsi mylimi ir gerbiami, dėkoju aptarnaujančiam personalui, be kurių mokykla nebūtų tokia graži, dėkoju mūsų Alumnams, kurie ateina į mokyklą, veda sėkmės pamokas ir atveda į mokyklą savo vaikus, dėkoju Vilniaus m. savivaldybei už rūpestį ir dalykišką bei malonų bendradarbiavimą.
Didžiuojamės visais savo mokiniais, esančiais ir buvusiais, tikime, jog jie sėkmingame kelyje. Mes visada jūsų laukiame ir didžiuojamės jumis, džiaugiamės, kai aplankote, džiaugiamės jūsų sėkmės istorijomis, jūsų nuoširdumu ir atvirumu.. Tamsa negali nugalėti tamsos. Tik šviesa nugali tamsą, tad švieskite, skleiskite šviesą; tai yra tikrasis kelias. Ir pabaigsiu mūsų mokinės Indrės Adomonytės žodžiais: Čia Užupis. Čia mūsų namai. Viskas čia mūsų. Ir tos gatvės apsiaustos pilkų griuvėsių, ir naujas, trinkelėmis išklotas grindinys. Čia yra vienišų namų su tamsiomis langų skylėmis, apdulkėjusių palangių, nusėdėtų tingių katinų, čia yra ir jaukių židinių, apsuptų gitaros skambėjimo... Gal todėl ir jaučiame, kad pasaulis nuo Bekešo kalno gražesnis, žolė žalesnė, lietus sodresnis, rūkas baltesnis.. Kaipgi tuomet nesidžiaugsi, kad čia Užupis, čia mūsų namai.
