Bene kiekvienam jaunam gimnazistui pažįstamas Juozo Grušo kūrinys ,,Meilė, džiazas ir velnias” šį kartą atgimė mūsų aktų salėje. Šių metų abiturientai pratęsė gimnazijos tradiciją ir su teatro mokytoja Gabrielia Kuodyte parengė vaidinimą.

Daugelis mokyklos mokinių nekantriai laukė vaidinimo, tą parodė susidariusi didžiulė eilė prie aktų salės durų. Visiems susėdus į vietas, salės šurmulį nutraukė tranki bei garsi muzika. Scenoje išvydome tikrą vakarėlį, kurį lydėjo ir 4e klasės mokinio Pijaus Vasiliausko – Brazausko muzikinė kūryba. Šėlsmas scenoje nejučia užbūrė ir žiūrovus, todėl jau nuo pirmos spektaklio minutės visi jautėsi lyg būtų realaus įvykio stebėtojai. Tačiau pagrindiniai šio spektaklio veikėjai – Andrius (mok. Pijus Vasiliauskas – Brazauskas), Julius (mok. Juras Šablevičius), Lukas (mok. Lukas Urbšys) ir Beatričė (mok. Saulė Paulauskaitė) – neilgai trukus atskleidė tikrąsias šios vaizduojamos istorijos nuotaikas. Tai ne šėlsmas vakarėlyje, tai šėlsmas ant gėrio ir blogio ribos. Scenoje aktoriai idealiai interpretavo tiesioginį susitikimą tarp gėrio ir blogio, tyros meilės ir pačio velnio.

Blogio įsikūnijimu laikomas Andrius scenoje pasižymėjo kaip sadistinių polinkių turintis jaunuolis, iš pykčio siūlęs užmušti šunį, išprievartauti pirmą sutiktą moterį. Julius atsiskleidė kaip mergišius, nedarnius santykius su tėvu išgyvenantis sūnus, nesirūpinantis jau turima žmona ir vaiku. Lukas bene jautriausias iš savo draugų, jis apmąsto trijulės gyvuliškumą, vyraujantį blogį, tačiau jo nestabdo, netgi prisideda. Priešinasi blogiui pagrindinė veikėja Beatričė – gėrio įsikūnijimas, įsimylėjusi Andrių, blogio nešėją. Jautriai merginą suvaidinusi mokinė Saulė nuostabiai perteikė Beatričės savybes: jautrumą, viltį, tyrumą, šviesos spindulį, kurie negailestingai buvo sutrypti tiek jos draugų, tiek visuomenės bei jos pažiūrų. Sovietų režimas, jo atspindys visuomenėje buvo perteiktas direktorės pavaduotojos, psichiatrų gydytojų, jų ligonių vaidmenimis.

Tad šiame vaidinime žiūrovai galėjo įsijausti tiek į meistriškai ir įtraukiančiai suvaidintą spektaklį, tiek atpažinti Juozo Grušo tragikomedijos svarbias mintis – neigiamas sovietų valdžios poveikis visuomenei, jaunuolių maištas, nesibaigianti kova tarp šviesos ir tamsos. Šios temos vis dar yra didelis skaudulys lietuvių visuomenei, tačiau svarbu to nepamiršti, tai mūsų istorijos dalis.

Pasakyti ačiū visiems, sukūrusiems šią įspūdingą patirtį, reikštų nieko nepasakyti. Pasirodymas buvo vertas pačių garsiausių aplodismentų, to aktoriai ir sulaukė! Tad šių metų dvyliktokai parengė aukšto lygio mokyklinį spektaklį. Neabejoju, kad antrą kartą jį pamatyti ateitų ne vienas, kartu su savimi prigriebęs mažiausiai po vieną artimą. Nepakartojama!

Olivija

Nuotraukos: Arina Duplin