Chlojos pamokos: kaip gyventi laisviau ir paprasčiau
Autorius 2d klasės mokinė Vaiva Cibaitė

Praėjusį mėnesį 2D klasėje nebuvo nė vienos rimtos klasės valandėlės. Vietoje jos, vadovaujami naujojo meno ir edukacijos centro Rupert rezidentės Chloe Cooper iš Anglijos, mes savo akcijomis stengėmės pakeisti mokyklos aplinką. Norėdami tai padaryti, turėjome elgtis daug laisviau, nei paprastai elgiamės mokykloje ir galbūt net šiek tiek trikdančiai. Turėjome būti kaip katė, kuri eina ir pavargusi atsigula ten, kur sustojo ir kur jai patogu. Nors ir vidury kelio.

Plojo, kaukė ir lipo ant kėdės

Pirmoji pamoka su Chloja būtent taip ir prasidėjo – trikdančiai. Ji, vos nuskambėjus skambučiui į pamoką, atsistojo priešais mūsų klasę ir nieko netarusi ėmė ploti. Po truputį pradėjome ploti ir mes. Po kelių minučių intensyvaus plojimo Chloja ėmė dar ir kaukti. Kai kurie pasekė ja, o kiti tik šypsojosi ir plojo toliau. Kai Chloja užsilipo ant kėdės, paskui ją ant kėdės užlipo tik vienas iš mūsų. Vėliau, jau mums baigus ploti, Chloja paaiškino, kad ji žiūrėjo, kaip mes reaguojame į pasikeitusią aplinką ir parodė diagramą, kurioje atsispindi tai, jog visų žmonių reakcija yra panaši.

Po kelių savaičių Chloja atliko tokį patį bandymą ir su mūsų mokyklos mokytojais per jų susirinkimą. Filmuotoje medžiagoje matyti, kad, pradėjus Chlojai ploti, ja paseka ne visi mokytojai. Kiti tik sėdi sutrikę ir keistai šypsosi. Kai Chlojais ėmė kaukti, kai kurie mokytojai taip sumišo, kad net liovėsi ploti. Chloja dar užlipo ant kėdės vildamasi, kad kažkas paseks jai iš paskos, bet, tikriausiai pastebėjusi akmeninius mokytojų veidus, greitai nušoko žemyn.

Kiekvieną aplinką galima pakeisti

Kiekvieną trečiadienį, klasės valandėlės metu, Chloja mums rodė įvairiausius filmukus, kuriuose žmonės elgiasi truputį keistai. Viename iš jų du žmonės tiesiog rėkė vienas kitam į veidą, kitame – ramiai stovinčiai moteriai aplink kaklą ir veidą sukosi smauglys. Chloja pasakojo, kaip vienoje Skandinavijos šalyje garsiakalbis, pritvirtintas prie gatvės žibinto, staiga ėmė transliuoti arabiškus anekdotus. Juos išgirdę gatve einantys arabai pradėdavo juoktis ir pasijusdavo kaip namie, nieko nesuprantantys kitataučiai žiūrėjo į juos sutrikę.Panašiu būdu ir mes bandėme kurtiperformansus Fluxus menąstiliumi: barškinome daiktus, mėtėme ir plėšėme pinigus. Įrašius šią ,,simfoniją“ į diktofoną, pavyko sukurti visai gražų kūrinį.

Kartu su Chloja eidavome į antro aukšto koridorių ir stengdavomės jį pakeisti savo jausmais ir emocijomis. Kartą lipnia juostele ant grindų išraitėme daug įvairiausių figūrų. Į kiekvieną jų įžengęs žmogus turėjo pasijusti skirtingai. Vienoje figūroje atsidūręs turėjo būti liūdnas, kitoje – linksmas. Ant figūroje esančio žmogaus mes rėkdavome, kad jis pasijustų atstumtas, filmuodavome jį, kad būtų susigėdęs arba apkabindavome, kad jaustųsi mylimas. Ir viskas vyko tam, kad galėtumėme įsitikinti – kiekvieną aplinką galima pakeisti tokia, kokia tik nori.

,,Oi oi oi, kaip visiems bus įdomu“

Penktadienis buvo mūsų projekto pristatymo diena. Susiskirstę į grupes ilgosios pertraukos metu mes bandėme pakeisti antro aukšto koridorių. Susitarėme, kad kiekvienas eksperimentas truks keturias minutes ir joms pasibaigus Chloja ims ploti, taip duodama ženklą, kad laikas baigėsi. Pirmiausia pastatėme žmonių sieną ir niekam neleidome praeiti. Daugelis pamatę mūsų sieną tiesiog apsisukdavo ir eidavo kitu keliu. Tik keli bandė pro ją prasibrauti.

Kito eksperimento metu mes siekėme, kad žmonės pasijustų žvaigždėmis. Visi pribėgdavome prie paprasto, koridoriumi einančio moksleivio ir imdavome jį filmuoti, su juo fotografuotis ir laimingi klykti, kad sutikome tokią žvaigždę! Vėliau girdėjau, kaip mergina, prie kurios mes buvome pribėgę, pasakojo savo draugei, kad jautėsi tikrai labai sutrikusi ir nesusigaudė, kas čia vyksta.

Chloja suplojo duodama ženklą, kad laikas baigėsi, ir mes ėmėme vaizduoti jūrą. Dalis mūsų sėdėjo ant stalo ir traukdami ,,Jūreivio dainą“ vaidino plaukiantys vandieniu. Mus stebėjo keletas žmonių,manydami, kad čia repetuojamas koks nors vaidinimas, nors mes tik norėjome visus pralinksminti.

Paskutines keturias pertraukos minutes mes nusnūdome ant grindų. Tiesiog sugulėme kur kam patogiau ir gulėjome. Įpusėjus akcijai prisistatė kažkoks žmogelis, kuris pradėjo pasakoti, kaip jis kitą kartą atsineš kilimėlį, pelynų arbatos ir priguls pogulio vidury kelio. Ir ,,oi oi oi, kaip visiems bus įdomu“.

Taigi ne visus mūsų pakeista aplinka paveikė vienodai. Daugelis buvo tiesiog sutrikę ir vengė artintis prie mūsų pernelyg arti. Kiti bandė aiškintis, kas čia vyksta. atsirado keli, kuriems tiesiog nepatiko mūsų kuriama naujoji aplinkos atmosfera.

Toks buvo Chlojos projektas. Jis moko gyventi laisviau (kaip katinui) ir daug paprasčiau, nei mes dabar gyvename. Nes juk visi suvaržyti tokių keistų tasyklių, kad net bijo prigulti pogulio ant suoliuko priešais saulę.