Prarastoji karta
Autorius Monika Milda Barta, 3b klasė

Pilkos gatvės, apsiblausęs dangus, nepaliaujantis lietus ir skausmo perkreipti praeivių veidai. Ar toks pasaulis iš tiesų mus supa? Šiomis dienomis vis daugiau žmonių jaučiasi ne gyvenantys prasmingą, kupiną spalvų ir naujovių gyvenimą, o tiesiog egzistuojantys, it pasroviui plaukiantys šapeliai sraunioje upėje. Vis daugiau žmonių įžvelgia tik blagąją gyvenimo pusę. ,, Man depresija‘‘ – šiuos žodžius girdime pakankamai dažnai, tačiau juos tardami žmonės retai kada susimąsto apie tikrąją jų reikšmę.

Depresija – baisi, gyvenimus griaunanti liga, paverčianti kasdienybę nepakeliama. Žinoma, kad šiuo metu ji yra paveikusi apie 120mln. gyventojų visame pasaulyje ir sukelia apie 85.000 mirčių per metus. Šie skaičiai – tik patvirtinti atvejai, sunku įsivaizduoti, kokiu mastu liga yra paplitusi iš tiesų, turint omenyje, kad didžioji dalis, pajutusių jos požymius, nesikreipia pagalbos į profesionalus. Galbūt kiek tikslesnė statistika byloja, jog ja serga kas dešimtas suaugusysis – ūgtelėję vaikai pastebi, kad jų anksčiau buvę veiklūs, energingi, linksmi tėvai tapo verksmingi, suglebę, dirglūs, nuolat nerimaujantys ar jaučiantys nepaaiškinamą baimę, dažnai kalba apie mirtį.

 

Paauglystė – niekam ne paslaptis – permainingas ir itin ,,slidus‘‘ amžius. Šio amžiaus jaunuoliams ypač svarbu turėti autoritetą, kuriuo dažniausiai tampa vienas iš artimųjų. Paauglys turėtų stengtis išlikti nešališkas ir autoriteto pozicijas įteikti daug pasiekusiam, gyvenime stabiliai įsitvirtinusiam asmeniui, kitaip tariant – šių pareigų nusipelniusiam, o ne tam, prie kurio linksta širdis. Ką tik į suaugusiųjų pasaulį įžengusiam asmeniui dažnai būna sunku atskirti ir tinkamai įvertinti dorybės, teisingumo bei apgaulingo blizgesio ir blogio sąvokas. Sunku iš naujo, mąstant brandžiau, susidėlioti prioritetus ir vertybes – kyla naturalūs, gyvenimiški klausimai, prasideda vietos po saule paieškos. Šioje gyvenimo kryžkelėje ne retas pasiklysta, ypač jei šalia nėra stabilaus pagalbininko, padedančio atrasti kelią.

Šiandieninėje mūsų visuomenėje, ypač tarp jaunimo, vyrauja klaidingas požiūris į gyvenimą – dauguma vis dar naiviai tiki, jog viskas visada privalo būti gerai, jų gyvenimo samprata retai būna susijusi su pasirinkimais ir pasekmėmis ar visokeriopa atsakomybe už save. Dažniau pasitaiko, nesiginčysiu, žymiai patrauklesnė gyvenimo modelio vizija, primenanti kiek šizofrenišką sapną – gimsta rožiniai, sveiki vaikai, auga mylinčiose šeimose, kurios niekada neišyra, baigia aukštąjį mokslą, akimirksniu gauna darbą, sukuria idealią šeimą, pasiekia karjeros aukštumas, o senatvėje, gyvenimo kelyje taip ir nepatyrę gniuždančių nusivylimų ar skaudžių išdavysčių, artimųjų netekčių ar ligų, apsigyvena tobulo tvenkinio pakraštyje ir kas vakarą stebi saulėlydžius, kol nejučia užmiega ir nugrimzda kartu su pavargusia saule.

Taip nebūna! Tai nenatūralu! Toks lengvabūdiškas, ,,plano B‘‘ neturintis požiūris dusina bet kokias laimės perspektyvas sveikame, gyvenančiame realybėje žmoguje. Kiekvienas mūsų gyvenime neišvengiamai susidurs su neteisybe, tik didžioji dalis šiandieninės kartos nebus tam pasiruošę morališkai ir, tinkamai neįvertinę pavojų, skaudžiai nusivils, o tada, užuodusi idealią terpę tolesniam augimui, įžengs mums visiems gerai pažįstama, nusivylimo draugė – depresija.

Gyvenimo saulėtekio karta, susiimkime ir pasistenkime suvokti, kad pasaulis pats savaime – su blogiu, skausmu, netektimis, nusivylimu, su visais savo tariamais trūkumais vis tiek yra nuostabus ir stebuklingas. Neiškreipkime jo natūralaus grožio ir neapsimeskime, kad blogio nėra - taip nuo jo nepabėgsime, atvirkščiai – tik tempsime gumą, o kai vieną dieną visi neišjausti smulkūs jo lašeliai užpildys mūsų vidinio melo stiklinę, pamatysime jį visu gražumu ir, jei galima taip pasakyti, didingumu.

Tik tie, kurie laiku, ankstyvame amžiuje, pradės mokytis gyventi priimdami sunkumus ir juos deramai perlipdami, susidurdami su problemomis ir jas tinkamai išspręsdami, galės jaustis tikrai laimingi.

Depresija sergantis žmogus paveikia ir aplinkinius, savo artimuosius, kurie jį nuolatos supa. Taip didelė graži šeima per tam tikrą laiką gali virsti didele, pūliuojančia ir labai sunkiai išgydoma žaizda. Vienintelis kelias jos išvengti – suvokti, kad visi esame individai ir niekas mums neduos gyvenimo instrukcijos. Joks žmogus neturi atstoti mums mūsų ramybės salos. Savo ramybės pilį turime pasistatyti savo sielos gelmėse, o ne perkelti į draugą, brolį, sesę ar vieną iš tėvų. Šeima turi milžinišką įtaką, tačiau perimdami jos narių išgyvenimus jų nepadalinsime ir nesumažinsime. Turime būti stiprūs ir po vieną. Tik tada kartu tapsime nenugalimi.