Jauno žmogaus uostas

- Gal norite puodelio karamelinio laiko?... Arba ne – gal geriau miego? Su šlakeliu ramybės? Brangiau, bet juk skaniau, kokybiškiau...

Neblogas verslas būtų, tiesa? Net palengvėjo, pagaliau kažką sugalvojau! Dabar kažkuo tapsiu! Velniop tas tėvų prognozes ,, niekam tikęs, nieko nepasieksi, nežino ko nori, tinginys ir šioks anoks...‘‘, aš jiems parodysiu, va dabar tai tikrai – parodysiu!

- Atsargiai, nenusiplykyk rankų iš to skubėjimo... Nusiramink, atsikvėpk... Tau ir pačiam puodelis laiko ar miego nepakenktų...

 

Garantuoju – jei ne visi, tai kas antras šių dienų moksleivis nepagailėtų paskutinės, džinsų kišenėje dylančios 5 litų monetos už tą žiupsnelį ramybės. Šie ,,x-nioliktieji‘‘, verdantys gyvenimo metai toli gražu nėra tokie paprasti kaip atrodo. Bėgi, leki, kad tik visur suspėtum, o kai pagaliau gali sau leisti pasimėgauti minute prabangios ramybės ir lengviau atsikvėpti, apsidairai ir... Išsigasti... Velniškai išsigasti... Nežinai nei kur esi, nei kur eini, nei ko klausyti... ,, tu jaunas – milijonai galimybių, tik eik, daryt ir netingėk‘‘ – iki skausmo pažįstama, kitaip tariant – standartinė vyresniųjų frazė. Taip, BŪTENT, milijonai galimybių, galimybių, kurios įpareigoja – štai ką jūs, mieli suaugusieji, pamirštate.

Dabar mus, šviežiai išsiritusius pilnamečius, dar nespėjusius persimauti plėšytų, purvinų džinsų ir apsilaižyti nuo pigių ledų limpančių pirštų, dar su kamuoliais po pažastimis, begėdis laikas pastato ant skardžio krašto. Vienas neteisingas žingsnis ir nugarmėsime į prarają, negana to, krisdami ir jaunatvišką polėkį į kietas uolas susilaužysime.

,,Belskis ir bus atidaryta‘‘ – dar vienas jūsų mėgstamas posakis. Patikėkite, beldžiamės kaip reikiant, tiesą sakant, netgi trankomės, ir ne į vienas duris, bet į milijoną, visai kaip ping-pong‘o kamuoliukai! Bet niekas neatidaro… Nes trūksta ramaus apmąstymo, susikaupimo ir užtikrinto, teisinga linkme nukreipto smūgio, kuris ne tik suklibintų duris, bet ir jas išlaužtų!

Rankose turime galingiausią visų laikų ginklą – jauną veržlią sielą! Mažiau aplinkinių skubinimo ir kritikos, daugiau padrąsinimų – puiki paskata, tačiau visų pirma turime patys save skatinti ir įkvėpti.

Taip, gyvenimo jūra plati ir dabar mes, jaunoji karta, po truputį atsišvartuojame nuo uosto. Dažnai didelės bangos, kurias regime iš tolo, mums nebaisios. Galbūt nes prisimename kaip jos mus mažus saugodavo, stebėdavo kaip statome smėlio pilis bei raminančiai ošdavo… Bet čia – nebe žaidimas. Turime suvokti, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo viliojančiai ir nepavojingai gali kelti didžiulę grėsmę. Turime ją tinkamai įvertinti.

Mūsų laivai pirkti tėvų, ne mūsų pinigais, juos dažnai puošia firminiai ženklai ,,jaunas&naivus‘‘, arba ,,mumsjūraikikelių‘‘, bet turime dideles bures, pavadinimu ,,polėkis‘‘ – jos galingos, kur nukreipsime, ten nuneš, tik, velniai griebtų, jeigu žinotumėme kurioje pusėje yra ne suolo draugo, ne kaimyno, ne mamos, tėčio ar mokytojo, o mūsų laimės krantas, ar bent švyturį matytumėme, būtų milijoną kartų lengviau.

Pasuksime burę vos trimis laipsniais ne ta kryptimi ir po dešimties metų pasipiktinę plūduriuosime šimtais kilometrų atitolę, nuo to taško, kuriame turėtumėme būti.

NEGALIMA skubotai priimti svarbių sprendimų – jie turi subręsti. Negalima dabar, kai esame patys aktyviausi, veržliausi ir imliausi semtis it gerti netinkamą informaciją, tuo labiau – gerti iš visų siūlomų taurių, nepatikrinus kiek laipsnių jose yra – tik apgirsime ir švaistysime brangų laiką. Ne tik ragavimui, bet ir kitam rytui – juk reikės atsigauti.

Mielieji mano bendraamžiai, kolegos, laivų kapitonai, prisėskite, atsipūstike ir ramiai išgerkite puodelį kavos – ateitis nepabėgs. Svarbiausia ne kuo greičiau išsirinkti kelią, o išsirinkti atsakingai, sau tinkamą. Nesileiskite klaidinami savo jauno nekantrumo. Vaišinu jus NEMOKAMU ir NERIBOTU laiku.