Ir kas galėjo pamanyti, jog tai mes atlikome tokį gražų ir prasmingą darbą!
Autorius Parašė Mantė Baranauskaitė, 2E

Šią savaitę Litexpo parodų rūmuose vykstanti „Mamų mugė“ pirmą kartą organizuoja mokinių savanorių veiklą. Joje mums, Vilniaus Užupio gimnazijos mokiniams, yra patikėtos itin svarbios pareigos – nuo daiktų ir rūbų atrinkimo iki jų paruošimo pardavimui. Kiekvienas savanoris yra atsakingas už jam paskirtą darbą. Ir kas galėjo patikėti, jog mes, paprasti paaugliai, galime atlikti tokį svarbų vaidmenį ruošiant šį renginį su minimalia suaugusiųjų pagalba.

Pakalbinti savanorius ne taip lengva, jie vos randa laisvą minutę stabtelėti ir tuoj pat lekia atgal prie darbų – jų čia nors vežimu vežk (tiesiogine prasme). Paklausiame jų kaip jaučiasi ir iš visų lūpų beveik kaltai išsprūsta„pavargau...“. Ir tikrai, po kelių valandų darbo vos pastovintys ant kojų mes vis tiek bėgiojame, nes darbo čia net ne mažėja - jo vis daugėja, nes tėvelių, norinčių parduoti rūbus, plūsta lyg iš gausybės rago. Bet pažiūrėję iš šalies pamatytumėte tikrai įspūdingą vaizdą – nuo visų savanorių veidų nei sekundei nedingsta šypsenos, o virš mūsų galvų šokinėjantys geltoni helio balionai (tai mūsų - savanorių - skiriamasis ženklas) sukuria smagią ir pozityvią atmosferą. Šilta ir žaisminga nuotaika lengvai užsikrečia ir renginio dalyviai. Laukiančių priduoti daiktus eilėje vyrauja pavargusios ir paniurusios išraiškos, tačiau vos priėjus prie savanorių jas pakeičia atsipalaidavimą ir pasitikėjimą išduodantys veidai.

Ir štai čia susiduria du pasauliai. Turbūt galėtumėte stebėtis ką mes, jaunimas, kuriam vaikystė jau seniai pamiršta, o tėvystė dar už kalnų, tokio džiugaus randame šliauštinukuose ar kūdikių kojinyt. Atsakymas būtų paprastas – mus sieja bendras tikslas. „Mamos laimingos, nes mes daug padedame, o mes laimingi, nes jos laimingos. Tai lyg uždaras ratas“ ,–šypteli savanorė ir pasilenkia pašnekinti dalyvės vaikučio vėžimėlyje. Nelaimingam ar susiraukusiam čia būti turbūt būtų ne tik nemandagu, bet ir neįmanoma. Nykštukinio dydžio batukai ar spalvoti barškantys žaisliukai turi labai gerą aurą ir net augaloti ir jau tikri vyrai mūsų bendraamžiai akimirkai suminkštėja ir išskysta.

Ateidami čia dirbti už dyką visi tikėjomės to paties - patirti, išbandyti kažką naujo, pakeisti požiūrį į daiktus iš antrų rankų, galbūt kažką atrasti savyje, panaudoti šią patirtį ateityje, tačiau pabuvę čia, manau, supratome kur kas svarbesnį dalyką - mes jau esame beveik suaugę, galime atsakingai ir gerai, nesidairydami į šalis, atlikti mums pavestą nelengvą darbą, o svarbiausia - mums tai patinka! Per 4 valandas Litexpo parodų rūmų salė buvo užpildyta iki mažiausios detalės kruopščiai atrinktais, išdėliotais ir sukabintais vaikiškais rūbais ir daiktais, paruoštais atrasti savo antrus namus. Ir kas galėjo pamanyti, jog tai mes, vaikigaliai, kuriems dar vėjai galvoje, atlikome tokį gražų ir prasmingą darbą, nesitikėdami jokio atlygio, su plačiausiomis šypsenomis veiduose.