Marionetė

Marionetė
Gyvenimas mano - pasityčiojimas tavo: mano rankose, kojose, kakle, abiejuose klubuose taip pat skylės, persmeigtos kiaurai. Per jas virvės, aštrios ir plaušuotos, perkištos, užkabintos amžiams. Nemato niekas mano skausmo, negirdi jie mano šauksmo, mano burna užsiūta juk... Įduotas peilis man į ranką, virvelė tampoma, peilis sminga man į ploną šoną. Vėl ir vėl, ir vėl... Tik kraujas pilas... Juoką šaižų girdžiu, kaip išprotėję hienos iš beprotnamio pabėgę. Jiems palikus virvutes, į kampą mane nutrenkus, su storu žvejybiniu valu ir aprūdijusia adata tenka vėl užsiūt žaizdas. Jau penktą kartą per šią dieną siuvuos... Su ašarom akyse ir skuduru dantyse... Juk rėkti nevalia, nes tuoj atlėks „valdovai“, apsupti gausios „svitos“ bausti manęs.


Gana... Metų metus kentėjau, o jiems vis dar negana. Po valandos, o gal net ir po keturių, „valdovai“ vėl sugrįžo, pasirodymo jie nori... Aristokratai sumauti. Šįkart mačetę man įduoda, su sąlyga, kad būsiu gera mergaitė ir toliau klausysiu nurodymų, virvėm nusileisiu. Prieš pat patempimą nukirtau virves. Nusirėžiau nuo burnos kelis siūlus, ribojančius mano kalbą. Užrėkiau:
-Aš gyvas, jaučiantis žmogus, o ne jūsų marionetė!
Ar tikite?
Ar tikite pasakomis? Ne? O aš tikiu, juk pasakos neatsirado iš niekur. Kažkas jas turėjo patirti, o po to žodį kitam perduoti. Aš tuos žodžius perdavinėjau tol, kol istorijos tapo „pramanytom“ pasakom.
Arbatą gėriau su pilku vilku, bandžiusį Raudonkepuraitę ir jos močiutę suėsti. Jis pasiaiškino, kad tik norėjo joms parduoti naują šepetį, bet medžiotojui pasiūlymas nepatiko. Ko gero, dėl to į jį ir nukreipė ginklą. O vilkas visai malonus, džentelmenas, apsiskaitęs ir treji metai kaip vegetaras.
Su miegančiąja gražuole plepėjau. Jos vadas apie ją nieko nebyloja, jos veide nė žymelės nuovargio nebuvo, mergužėlės neįmanoma užčiaupt! Tada pasigailėjau, kad nepirkau iš vilko tos migdančios arbatos, gal tada galėčiau vienaip ar kitaip pabėgti iš šio keblaus pokalbio apie batus, paukščius ir uogas, kurių užvalgiusi gražuolė mato fėjas. Ilgai man galvą skaudėjo po naktelės su ja... Ko ji į tą arbatą pripylė?...
Gerai pažinojau vaikį, save vadinantį Aladinu. Geras jis vaikinas, visiem padėt norėjo, bet jam tikrai reikėjo mesti „žolytę“! Aš rimtai...Vaikiui jau skraidantys kilimai pradėjo vaidentis, o savo draugą Simbadą vadino „džinu“, verkė jį apsikabinęs, norėtų, jog jo mergina praleistų daugiau laiko su juo, o ne savo tigru. Aladinas sako, kaip myli savo princesę, dabar su ja kalbasi...Tik ar jis supranta, kad kalba su vazonine gėle?...
Susipažinau su Auksaplauke. Ta vėpla mus miške paklaidino ir dar į kažkieno namus įsilaužė! Negana to, kad Aukselis ką tik sulaužė mažiausiai penkis baudžiamojo straipsnio kodeksus, bet ir surijo kažkieno košę, sulaužė kėdę ir dar atsigulė pamiegot lovoj! Dar ji pavogė kelis duonos kepalus, nes jai mama buvo liepus jos nupirkt, bet ji nenorėjo eiti į parduotuvę, tik šito ji man liepė niekam nesakyt. Į parduotuvę eiti nenori, bet mielai trainiojas miške... Turėjau atsiprašyti meškų ir jom sumokėti, kad šitai kvaišai policijos neiškviestų.
Pas jūrų raganą Uršulę nusileidus buvau, žavinga dama. Ji velniškai gerai lošia pokerį ir turi keistą pomėgį rinkti visus blizgančius daiktus. Pralošia viską! Ir ji ketino dar vieną partiją žaist iš mano balso, bet aš mikliai atsisakiau. Turėjau pėsčia ir basa grįžti namo! Kodėl? Nes pralošiau batus, kuriuos buvau nukniaukus iš Dorotės, taip būčiau sutaupius laiko ir greičiau grįžus namo. Bet man Uršulė net nepaliko pinigų taksi išsikviest! Nekeista, kodėl ją vadina ,,ragana“...Bjaurybė.
Man buvo suteiktas malonumas susitikti su Alibaba. Slidus tipas, užkietėjęs kleptomanas. Nuolat reikėdavo tą niekšelį iš kalėjimo traukti! Jis net mano namuose nesusilaikydavo ko nors nepavogęs. Kartą pagavau jį bandant nukniaukti mano kojines... Po to jis prie manęs nieko nevogė, bet kojinių vis tiek neradau. Ko gero, jis man nemelavo sakydamas, kad mano kojines,, tikriausiai kažkas pavogė“. ,,Kažkas pavogė“, ne kažkas, o tu!
Vienas žmogus, su kuriuo norėjau susipažinti, buvo Alisa, bet tai neįvyko, nes nė karto nemačiau jos blaivios. Vienintelį kartą, kai ją mačiau, tai kai girta šlaistydavosi po gatvę, kas antro žmogaus klausdama, ar jie matė jos „zuikį“. Trenkta mergaitė, štai kodėl prašau baruose aplink jos namus dirbančių, kad jos nebeįsileistų. Nes kitaip lažinuos, kad jos „zuikis“ tuoj pats pradės gert, mėnesio gale pamatęs sąskaitas. Dievulėliau, kaip aš įsipainiojau į tai?
Štai kokias istorijas aš pasakojau. Keistokos, ar ne? Kas jums sakė, kad pasakos yra netikros? Jos net labai tikros, tik perkreiptos, kad turėtų tą magišką „ilgai ir laimingai“ pabaigoje. Arba tiesiog perkurtos, kad netraumuotume vaikučių.
Begėdis
Kaip tau ne gėda buvo atstumti mažą vaiką, kuris troško, kad jį mylėtum? Penkerių metų mergaitei sakei, kad ji neturėjo gimti, kad ji „ne tavo“ vaikas, kaltinai ją dėl savo problemų, net nepripažinai jos egzistavimo. Išeitis iš tavo problemų buvo tokia paprasta- reikėjo mažiau gerti! Kaip tau ne gėda tyčiotis iš sergančios dukros, kuriai tavo pagalbos reikėjo? Paniekinai jos talentus, pinigų jos vaistams pagailėjai, nes „po tiltu bombint neisi“. Kas nutiko? Buteliukui pinigų pritrūko? Vargšelis... Kaip tau ne gėda žmoną šmeižti? Kaltinai ją neištikimybe ir kitais šlykščiais dalykais, tyčiojaisi iš jos motinos, kuri surado tau darbą. Kaip žema... Ši moteris visa širdimi tave mylėjo, o tu jai į veidą spjovei! Kaip tau ne gėda neprisiminti vaikų gimtadienių, net kiek jiems metų? Koks dabar tavo pasiaiškinimas? Darbe sunku buvo ar tiesiog vėl pagiriotas paršliaužei namo? Ar tau tiesiog nerūpi?...
Ar tau dabar ne gėda prašyti vyriausios pagalbos? Ką jai sakei, kai ji sirgo? Prisimink ir suprasi, kad nesi vertas nė cento iš jos. Ar tau ne gėda dabar reikalauti jauniausios atvažiuoti? Kam tau „ne savo“ vaiką matyti? Prisimink ir suprasi, kad ji nenori tavęs matyti... Ar tau dabar ne gėda žmonos patarimo prašyti? Kam tau reikia patarimo? Pats pakankamai protingas, žiūrėk, kur tavo genialumas nuvedė. Prisimink ir suprasi, kad ji verkė dėl tavęs, kaip tu skaudinai ją! Jos paguodos žodžio tu nenusipelnei! Pasimokyk, nusipirk knygų už pinigus, kuriuos buvai per godus mokėti, kad šeimą reikiamai aprūpintum.
Prisimink viską, ką savo vaikams padarei, ką savo vargšei žmonai padarei. Ką jos tau padarę, kad jų taip nemylėjai ir negerbei? Kaip gyva prisiminsiu ir badysiu pirštu į tavo nuodėmes. Koks tu vyras, jei savo moters negerbei? Koks tu vyras, jei vaikus apleidai? Nesi vertas laimingos pabaigos. Kada nors karma tave pasivys, sumokėsi už viską, ką pridirbai. Prieš tai mane nuo žiaurios realybės slėpė mama ir sesuo, bet dabar mano eilė, dabar aš jas užstosiu ir tau gailesčio nesuteiksiu. Tu, beviltiškas begėdi!

Tiesiog aš
Visi sako, kad mokykla- tai antri namai, mokslo ir pažinimo vieta, vaikų ir jaunuolių prieglobstis. Žvelgdama į praeitį, niekada to nesupratau. Žadintuvas negailestingai tempė mane iš saldžių sapnų, bloškė atgal į realybę, kankinančią mane, nes žinojau, kad privalau grįžti atgal. Mokslo šaknys man nebuvo karčios ir svetimos, tai buvo vienintelis dalykas, laikęs mane sąmoninga. Aš buvau nesuprasta, niekam nereikalinga. Buvau nepritapėlė... Visi į mane pirštais badė, juokės, niekas to nestabdė, net ir mokytojai. Apsimesdavau laiminga, bet nemokėjau juoktis, nemokėjau šypsotis, tiesiog kopijavau kitus mokinius. Nešiojau fabrikuotą, porcelianinę šypseną... Baimė, tarsi grandinių sukaustyta, „sulūžusi“ mergaitė...
Staiga viskas pasikeitė- žmonės man šypsojos, teiravosi apie mano savijautą, juokėsi su manimi, o ne iš manęs. Tais metais įstojau į gimnaziją. Su daugybe abejonių žengiau naujos pradžios link. Bijojau mokinių, mokytojų. Bijojau savęs... Sunkia širdimi laukiau, kai praeitis pradės kartotis ir vėl tapsiu beveidė niekas. Bet tai neįvyko! Labai lėtai pradėjau atsiskleisti, juoktis ir šypsotis! Nežinojau, kad taip moku...
Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai supratau, ką reiškia mylėti mokyklą, norėti į ją grįžti! Myliu savo mokyklą kitame upelės krante, nes čia galiu būti savimi ir išmokti iš naujo džiaugtis. Nebeturiu bijoti aplinkinių, nebeturiu bijoti savęs ir pradėjau mylėti save. Esu dėkinga už naujai atrastą laisvę. Sudužo porcelianas į mažas šukes, galiu tvirtai žengti ateities link. Nebeliko mane varžančių grandinių, esu tiesiog aš ir šie žodžiai.


Vaida Kristanavičiūtė, 4D klasė