Viktorijos Narbutaitės kūryba

Sopot

Dangaus atvaizdas vandenyne,

Smėlio vingiai jūroje,

Periodiškai banguojanti medūza

Ir paslaptys perlinėje kriauklėje.

Plastiški žuvėdrų nusileidimai,

Tylos kalba, kuria kalba visi žmonės,

Ir ateinanti ramybė.

Naktinis žiburys su saulės lempa,

Vandens ugnis, sukelta žiebtuvėlio,

Ir skambantis bažnyčios varpas

Su minties aidu,

Atsimušančiu nuo blizgaus trapaus žvyro.

Muzikai

Girdžiu klyksmą dykumoj ledinėj,

Ten baltas paukštis vienumoj stiklinėj,

Pražydus kaktusui, liečiu jo spyglius

Ir trinu kraujuotus savo pirštus.

Pakelk akis, nusišypsok,

Pažiūrėk ir pašok.

Atvėrus duris jam padėkok

Ir ištark sudiev, sudiev, sudiev.

Šildaus pieno su medumi

Ir menu tą rytą su tavimi.

Taip kiekviena diena virsta rutina-

Nenoriu tuščio balto lapo taip palikt,

Bent kad būtų dėmės ar brūkšniai keli.

Savijauta

Sėdi įsispraudusi kampe
Tau kala rėmus
Tas garsas tupi tavo galvoje
Penki plaktukai tuk tuk tuk
Vinys sminga į rankas
Patvinsta pieno upė
Maldauji vietos ir erdvės
Visi tiktai apkurtę
Išmokę savo tekstą mintinai
Diktuoja kuo tau būti

Svarstai užaugt ar būt vaiku
Prognozė – šizofrenija

Norėtųsi ir tau apkurst

Bet esi ne tam

Ne tam kad negirdėtum

Esi koks esi tik vienas

Aplinkui netvarkingas būgnų ritmas

Netvarkingos mintys

Chaosas sumaištis

Atrodo venomis rytais prateka druska

Ir griaužia niežti nesupranti kas tau yra

Sunku priimti sprendimus
Ką valgyt, ką dėvėti
Ne tik
Tau kyla klausimai
Kas būsi ko norėsi
Nė velnio nieko nežinai

Ir nieks nepadeda žinoti

Visiems tik rūpi pinigai ir kaip geriau atrodyti

D.K

Kai mane apkabina vėjas

Jaučiu jo trapias rankas

Jau vaizdas būna išsiliejęs

Pražilusios lelijos virš vandens

Man patiko pabėgti nuo medžių

Užsikimšti nuo šlamesio ausis

Man patiko tyliai ištarti

Kad dabar jau yra dabartis

Jo kalba apie mintį, kontekstą

Apie lempų skirtingas šviesas

Jo erdvinis kontekstas – vaikystė

Ir neplautas kaimo braškes

Išsitraukėm ,,kite – keto‘‘ cigarus

Pamirksėjom drėgnomis akimis

Išsiskirstė jie greit netikėtai

Nes jau buvo vėlyva naktis

Ant liepto

Aš norėčiau suskaldyti tylą

Liūdną rasą miške pakabint

Ir kardu pasinerti į tamsą

Kad ištrūktų šešėliai visi

Ten gal juoda, bet saulė geltona

Spinduliais subjauros tau akis

Ten beprotis su obuoliu laksto

Jo vaizduotė išties nuostabi!

Ežere žuvys nuogos be kojų

Kviečia plaukti kūnu pas jas

Tik ten ežeras stiklo paviršium

Skleidžia amžinas baimės bangas

Ir negražūs gulbiukai rikiuojas

Daužos į nendres aukštas

Tik mėnulis mergaitei sapnuojas

Nežinia, kada ji atsikels

16–12–06

Jei eičiau dvidešimt metų

Ar kojas skaudėtų labai?

Prisėdus prie butelio vyno

Spindėtų vario plaukai?

Ir kas, jei žvakės užgestų

Šešėliuose slėptus šviesa ?

Išpurvinus miegantį sniegą

Tylės…

Slidu

Žengiu per mėnulio ledą.

Jaučiuosi labai išdidi

Juodam krištoliniam paviršiuj

Juokias troškimai seni

Kodėl žvelgi Tu iš aukšto

Nemėtai man savo žvaigždžių

Kodėl žaliausiam miškely

Ir aš spindėt negaliu?

Jei būčiau lengva kaip pūkelis

Keliaučiau toliau už ribų

Jei tiestum tik Savo man kelią

Surasčiau lengviau aš namus

Prašau, parodyk...

Jis ir Ji

Neišeik, palauk, sustok, pabūk

Prašau dar penkias minutes

Atiduodu tau visus raktus

Palieku praviras duris

Esi laisva, lengva kaip popierėlis

Gali išeit, tik sugrįžk

Sunkiau įeiti ar išeiti ?

Nežinau ir aš

Jei nori tu klajoti užrištom akim

Pirmyn

Dar dvi minutės

Apsispręsk

Katino šešėlyje matyti nežinia

Mano veido rėme nerimo raukšlė

O dangus toks mėlynas

Sekundė. Ji išėjo....

Ir gyva ir mirus būsiu

Tik nesuprantu dabar

Gyva ar mirus

Bet būsiu.

Išėjau.

Galėčiau būti baltas lengvas popierėlis .

Dabar nei baltas nei lengvas.

Šlapias. Purvinas. Raukšlėtas.

Pasiėmiau tik albumą

Nespalvotų nuotraukų

Dabar ten nuotrupos

Norėčiau, kad aplinkui būtų molis

Lipdyčiau tai, apie ką esu svajojus,

Iš tiesų liūdnoka prisiminti.

Užmigti. Man reikia užmigti.

Jau rūkas liečia mano plaukus

Ir kyla į viršų su rudu pigmentu

Nors išorė niūri, pilka ir negyva

Viduj mėsa

Lyg žnybtų krabas ar vėžys

O smegenis užspaustų dešimties metų senumo auglys

Jausmų mišrainė manyje

Nei bloga, nei gera

Matau, kad mirga akyse

Žvaigždės kapsulė

Mano nauji namai

Kūnas lieka pūti čia

O aš užšaldyta naujame name

Lyg ir šypsaus . Nežinau. Ate.

Tikrumo pojūtis

Ar keistumas lygus beprotybei

Ar beprotybė verčia elgtis mus keistai

Ar aitvaras prieš stiprų vėją jaučias laisvas

Ir ar neskauda žemei, kai į ją nuo vėtros smeigiasi pušies spygliai

Aš noriu rėkti, garsiai klykti

Kaip tam ekspresionizmo paveiksle

Ir cypiančiu balsu išspiegti

Kad mano laisvė jau delne

Atrodo, jau jaučiu

Kaip kyla pamažu balionai

Jie pildos juodu mano galvos heliu

Pakils, susprogs, paleis į orą lengvą mirtį

Ir bus geriausia ši diena

Švari, gaivi, ne tik saulėta,

Bet ir tikra

Kai noras bus gyventi realybėj,

O ne prasimanytame sapne.

Jauni žmonės

Linksmybės, jaunystė,

Vaikų suaugę žaidimai

Aistringas vynas

Dantų krapštukai su fetos sūrio likučiais

Daugybė žmonių su kaukėm

Bet ne Venecijos karnavalo metu

Žvaigždės ir mėnulis

Tikrieji atspindžiai

Kontrabandinių cigarečių kvapas

Užpildytas snapchatas

Gausu tuštybės pripildytų asmenybių

Modernūs šokiai

Ir prastas muzikos skonis

Apdulkėjusios temos

Paslėptos mintys

Laikinas kaukių dužimas

Atvirumo pliūpsnis

Ir atsiskleidimo sprogimas

Išmušus dvyliktai praeities pamatai dabarty

Ir laikinas žiemos miegas...

Baimė

Kas blogiau ? Žiūrėt ir nematyti

Klausyt ir neišgirsti ?

Juoktis – kai geriau išlieti širdį

Ar būt vienam?

Tavo purvinas atvaizdas smėlio baloje

Išsinerk iš tvirto kiauto – būk šviesa

Tegul žvaigždės šviečia dieną, o ne tavo viduje

Būk stiprus tau sako žmonės, atsiskleisk

Tu užsidengi tamsia paklode

Pasirodai vakarais

Baimė nori, kad bijotum

Tik tada išliks gyva

Bet ar gyvas tu, kai kiti kalba už tave

Spindi tavo akys viltimi

Reikia tik degtuko, kad virstum ugnimi.

Meilės transformacija pykčio link

Aš kvadratas skritulyje

Aš kūnas ir siela, o tu tik kūnas

Aš dievobaiminga, o tu bijai manęs

Aš girdžiu širdies plakimą susiliejant su lietum – harmonija

Ir prisimenu ta tyla – sukeltame triukšme

Atrodo, tu girdi ir jauti

Bet tu kurčias ir bejausmis

Metalinis šaltas stulpas net tave užjaučia

Galėtum būti skaidrus stiklas

Bet esi įtrūkęs, purvinas, grublėtas

Tu kaip pamestas lagaminas oro uoste

Rudu paviršium ir tuščiu materialiu nereikalingu vidumi

Tu žodis, parašytas netaisyklingai,

Net lietuvių mokytojai nerūpi ta klaida

Realybė ir tikrumas

Gyvenimas pažymėtas slaptu galiojimo laiku

Tai lyg natūralus produktas

Pasibaigus laikui klaidžioja visatos erdvėje

Plati nežinomybė, spėlionės, gal sapnai

Iliuzijos realybė.

Paslaptis didžioji.

Nieks nepasakys tikrai.

Nebereikės nei kaukių, nei deguonies,

Nei maisto ar vandens.

Nebegirdėsi galbūt žodžių, kur svarbūs žmonės ištarė kadais,

Nebus žaidimų su degtukais nei ašarų ar dramų kažkokių

Tu eisi nuogas nei vyras, nei moteris, tik tau pažymėtu nežinomu vardu

Nereiks jau dirbtinumo šydo nei būt kariu kovos lauke

Bet realiai niekas čia nežino iliuzija ar ne...

Močiutės pusbrolio likimas

Minty kubizmo filosofija

,,Vidinė esmė’’, o gal tik sentimentai.

Nuvalkioti, praradę prasmę žodžiai

Svyruojant, ta pačia amplitude, supama kėdė

Nutirpo rankos, kojos, gal insultas

Neseniai žmogus šliaužiojo grindim padusęs.

Sudegė jo butas ir jis, ir katinas

Žmogaus neliko –

Per laidotuves bent žmonės susitiko

,,Amžinąjį atilsį duok mirusiam Viešpatie’’, – raudojo jo šeima

Gamta žadina vidų

Sėdi prieš kraštovaizdį ant kalno

Nuo skardžio numeti neapykantos maišą

Ir vėjas nupučia tau prakaito lašus

Yra keli čia žmonės – jie netrukdo

Labiau ramina, įneša į tylą triukšmo

Girdi, kaip musė įskrenda į paukščio gerklę

Iš ekstazės tas paukštis džiugiai rėkia

Ne vienas paukštis ir ne viena musė

Bet jie laimingi, kad mato dangų gyvendami tarp šiukšlių

Tuoj šį kraštovaizdį matysim žalią

Jo atspindys lyg filmas pratekės šalia čia esančiam upely

O filmo juosta įsirėš į vaiko galvą

Jam užaugus, kad jis suprastų, jog žemėje gyventi gera

2016–09–06

Kiek daug keistų minčių galvoj,

Kurios sudaro masę visumoj

Bet jei išskirtum kurią vieną

Sakytum, kad ji apie nieką

Norėtųsi man saulės šviesoje ,,Hamletą’’ skaityt

Taip pat norėtųsi ir viską čia aplink matyt

Sutikt pažįstamą, pasikalbėt, tą minčių visumą išliet

Sėdėdama ant žolės tarp darbininkių skruzdėlių

Imu suprast, kad to daryti negaliu ir per sunku

Galbūt tas laikas, kai reikia patylėt,

Bet lyg ir esi verčiama šnekėt

Kodėl negalima tiesiog pabūt, pajaust ne žodžiais

Ir nesakyt, kad jausi širdimi

Pajaust buvimą savo ir aplinkos

Pajausti šiltą šaltą vėjo srovę

Pajausti šilumą žmogaus, spindulius,

Kurie braunasi per dangų, kad paliestų žolę, medžius ir tavo odą,

Sėdėt ir jausti drėgną žemę,

Išdrįsti pažiūrėt į vapsvą,

Išlipti iš negyvo paveikslo,

Senojo, spalvų prilipusiais likučiais, įnešti gyvastį iš naujo

Meditacija

Kai pasiekiu aš tą skraiduolį paukštį,
Kuris po vandeniu kvėpuoti gali,
Įkvėpdama povandeninio oro ir aš skraidyt galiu.
Išnirus į paviršių sausą nagrinėju kiekvieną kūno dalį,
Pajautus atskirai visas, iš naujo su savim susipažįstu,
Tuomet paklausiu, numetusi lengvas mintis į šalį,
Kas aš esu ?
Juk protas didis, visagalis, plius ego rėžimu atsako nežinau,
Prisidengęs mažojo aš vardu.
Juk protas žino, kaip apsisaugot
Ir jaučia prarajos ribas,
Tik To ramybės dvasios vardas – didysis Aš.
Tuksena iš vidaus ir šaukia:

– Aš čia, pajausk, pajausk mane !
Nereikia to suprasti, tik išgirsti,
Koks jausmas begalinis gyvena viduje.

06:30 dialogas

Kur nuvesti šį mažą berniuką ?
Į stotį pas mamą
Ar ji dirba geležinkely?
Ne, ji pardavėja
Parduoda savo grožį ir savivertę
Tai kam jai tas vaikis ?
Kad paliktų dar kartą
Nesuprantu...
Mėtytų jį tol kol pradės ieškoti
Bet juk žiauru
Kristaus kančia taip pat buvo žiauri
Įprasminant žiaurumą,

Lieka tik gailėtis

Kuprelis

Mieloji mano Gunde, žinau, kad sugrįžai,

Man sakė Ignasėlis, užsuka jis vakarais.

Ir vėl žiema, žvelgiu į taką link malūno ir sniegą iš tenai.

Tik šįkart sniegas jau ne baltas,

Aplipęs ašarų ir liūdesio vaizdais

Norėčiau aš sugrįžt į praeitį

Paimti vėl tave už rankos vėlyvą naktį

Turėt tamsos tų galių, kur suteikia drąsos ir dovanoja brangų laiką

Kad būtume tik sau, tik sau, tik sau!

Kai du pasauliai tarsi vienas,

Ir tavo akys, kaip žibintai švytėjo, jau nešvyti

Užšalusi gėlyte, Dieve, nustojai tu kalbėt,

Likau malūne vienas,

Pradėjau aš drebėt.

Lakštingalų balsai užšalo ir mano klausa sugedo

Mylėjau tave, Gunde, kaip lakštingalos dainą,

Ir vis dar myliu, myliu, myliu!

Atsisveikint, bet išlikt arti

Ir liūdna, tuštuma visur

Girdi, kaip kraunas daiktus ji,

Ji sako laikas jau paleist tave,

Bet vis dar braukia ji per plaukus

Švelniai pavargusia ranka

Bažnyčioj tu klaupies ant kelių

Meldies, linki sėkmės ir meilės jai

Nes negali to pasakyt realybėj

Kažkoks atstumas jaučias

Nors turėtum jaustis artimai

Kiek daug randų išliko jos akyse

Ir kiek drėgmės ten per mane

Vis tiek ji sakanti kad myli ir visuomet mylės mane

Ji sakė, kad buvau, esu jos tikslas

O kai užaugau tarp mūsų stojo stiklas

Kabantis ore miškelis

Bet ir niekas nieko nemato
Bet ir niekas nieko negirdi
Niekas neima į širdį
Tirpstu kaip smėlis pučiant vėjui
Žinau ką jie visi sakys
Girdžiu balsus ne jų ir ne kaimynų
Negaliu suvokti kad dabartis
Ant mano rankų voro tinklas
Jungia jis mane, medžius ir visą mišką
Taip noriu viską užrašyti,
Galbūt pasauly šiam pasilikti
Ten paprasčiau suprast keistuolius žmones,
Ten vietoj šuns letenų, rankos ir kojos
Ten didelis gyvenimo ekranas
Ir super keistas nuotaikų kanalas.

Ten mūsų čakros atsidaro

Nardai po šešis pasaulius

Įgauni porą paranojų

Įlendi į savo vidų

Virsti personažu

Ir paragauji oro

Toks keistas skonis