Liudvikos Puišaitės kūryba

Prietema graži mėnulio,

Vėjas lengvas ir niūrus,

Bijau mintį piktą tik palikti

Prieš ateinančius sapnus

Galvoje vis keičiasi daina

Turbūt metafora tikra,

Savo ruožtu ateitį kuriu,

Tą akimirką griovin tempiu

Ar gana tų žodžių man?

Tik troškimai ir džiaugsmai

Kada nors pavirs į tiesų kelią

Pramintą, apsamanotą

Vieniša žmonių būry

Patylėti noriu.

Patikėti savo akimis,

Tik pažvelgus į kančios duris

Nelabasis aš asmuo,

Patsai sau trukdau,

Gyvenu, tačiau

Nebenoriu norėti jau

Ironiška užklupti save kaskart

Liūdesio ir melancholijos ežere

Pamokslauju, kaip būti laimingam

Atėjus vienatvei, keliauju į tamsą pėsčiomis.

Girdžiu tamsos beldimą į langus,

Jau balintos sienos ir akys sako kitaip,

Tik tampa jos rausvos

Su kiekviena naktim ant žemės,

Raudonos, lyg atšvaitas durų veide.

Tik pamanyk,

Žaist su skausmu,

Neprastas draugas tokiai tai merginai,

Ji nebijo tamsos ir šviesų,

Bet skausmo nejausti, matyt, jai baugu.

Ak! Sustinki , akimirka žavi,

Tariu tai tik kartais-

Be liūdesio širdis-

Tik retsykiais šį transą pasiekia.

Vandens duok, daugiau vandens!

Nuskandinti tą plėšantį jausmą-

Ir jį, ir ją, ir juos visus,

Aš noriu prisiminimą tejausti.

Šiluma driekiasi iš kūno į kūną

Iš širdies į širdį, ir

Iš minties į kito mintį.

Pažinti.

Įstiklintas ežeras pagauna žvilgsnį,

Ratus suka, tiktai švilpsi,

Dangus purvinas, nelaimingas,

Bet gražus.

Medžių šakos spalvą neria,

Naujas metas akį merkia.

Išsipusčiusių balsų klausyki,

Balsas tavo ar rudens;

Gyvastį gamtos paglostyki,

Nerimą sugers.

Gal man laikas?

Gal dar ne.

Atsibusiu paslapčia.

(Dainelė)

Pradingus buvau giliajam krašte,

Regiu lyg pro vanago akį.

Judesy. Jaučiuosi be galo gyva.

Tetrūksta mėnulio šviesos plačiajam skliaute,

Gyvenimas - saldymedžio sultys,

O gal tik apelsinų nektaras.

Nesuprasta, prakeikta opuncija

Šoksiu ritmu su perkusija,

Lemtis nežmoniškai greitai lekia į mane,

Keičiu tik meilės bėgį, vaje,

Šoku į vandenį gėlą, bijau,

Vanduo iškelia sielą gėlėtą.