Jono Kuprevičiaus kūryba

 

Jonas Kuprys

Nida

Seilės darbuojasi su keliais gruzdintų bulvyčių gabaliukais. Nida. Liepa. Aš – jau antrus metus oficialiai gyvenantis pilnametystės laikotarpį vaikinas. Džiaugiausi tuo praėjusią vasarą, o šią jau pradedu prisiminti vaikystę. Seniau didžiavęsis savo augi­ mu galiausiai įsinorėjau sustoti. Sustoti ne prie šio staliuko, kurį liečia mano gerokai pailgėjusios kojos, bet kažkur ten... prie jūros, septynioliktoje gyvenimo vasaroje. Sustoti čia, kol dar per daug nenudžiūvo mano klevo šaką primenanti šypsena (taip, iš tikrųjų ją taip apibūdino pažįstamas geras žmogelis) ir nepasijutau vienas kaip pirštas. Nors ar pirštai būna po vieną? O dabar prieina tas pažįstamas geras žmo­ gelis ir sako man:
– Klausyk, pagalvok apie žodį „Nida“. Pasakyk jį nuo galo.
– Adin, – atsakau.
– Nu, matai kaip gaunas. Adin.
– Nu ir kas?
– Nu tai padūmaj.
Jis nueina. O aš dūmoju. Dūmoju prie to sta­liuko su keliom bulvytėm, likusiom lėkštėje, ir ma­tau tą adin. Visur matau. Prieina mano padavėja, stovi, žiūri į akis ir nieko nesako.
– Jauti kada nors, kad esi adin? – klausiu jos.
– Adin? Aišku. Hmmm... Visada taip jaučiuosi. Adna.
– O turėjai ką nors, su kuo taip nesijautei?

– Dar ką nors užsisakysite?
– Ne, dėkui. Sąskaitą atnešk, prašau.
Ji nueina. Visa adin. Jos suknelė, pakelta vėjo, nušluosto mano tekančią nosį.
Septyniolikos aš net nebuvau užsukęs į Nidą. Gulėdavau Preiloje, prie jūros. Visas dienas. Su milijonu, gal net daugiau, juk nesuskaičiuosi, smiltelių smėlio. Niekada nemąsčiau apie Nidą. Niekada nesijaučiau adin. Kad ir kiek žmonės aiškindavo apie pasaulį, kuris susideda iš vienetų, nesutikdavau. Ir štai dabar visur matau tuos vienetus. Pirštai – visi kartu, bet po vieną. Šakos– tokia pat lemtis. Šeimos gatvėse, vėl ir vėl, ir vėl, ir vėl. Net smilteles galima atskirti po vieną... Adin. „Everything must change“, – dainuodavo Nina Si­mone, o kitą kūrinį pavadino You will never walk alone. Ir taip, aš žinau – tavo dainos skirtos ne man, o jei ir man, tai visiškai nesutinku, brangioji Nina, mes visi einame vieni, ir niekas nesikeičia. Dabar ne tik einame, bet ir šokame vieni. Štai – aš vakarėlyje. Keli žmonės su manimi. Su manimi? Sakykim – taip. O šokame atskirai, vos prisilie­čiame, iškart išsiskiriame. Neapsikabiname, ne­ susikimbame į ratuką. Vaikystėje susikabindavau rankomis su visai nepažįstamais žmonėmis. Bet vaikystės neleisdavau Nidoje...
Prašau atleidimo už linksniuojamą miestelio pavadinimą, bet visą liepą atrodė, kad pasaulis telpa būtent jame. Todėl privaloma viską sieti su Nida.
O štai – lėkštėje liko viena bulvytė. Everything must change. Gerai jau – turi, turi, sutinku. Štai pasikeitė – vieniša bulvytė, ir aš jaučiuosi vienišas. Prieš dvejus metus to nebuvo. Prieš metus prasidė­jo, o dabar... Ir susiekite, kaip norite, tą nesilietimą su žodžiu adin, aš tikrai nesiaiškinsiu, nes pats pastaruoju metu pradėjau vartoti žodį „nežinau“. Renkuosi lengvesnį kelią – jokių argumentų. Kam dar argumentuoti? Ar įmanoma viską argumen­tuoti? Juk iš tikrųjų kartais mintys būna pagrįstos jausmais, pojūčiais ir net negali jų paaiškinti, tik esi vienas savyje su savo pasislėpusiomis negvilde­namomis mintimis. Nidoje. Pasaulyje. Galvoje. Ir visur vis daugiau tyli.
Kas nors, pažįstamas ar nepažįstamas, sakys, kad nieko čia tokio. Taip, taip, susitaikyti tenka. Susitaikyti su žodžiu adin kaip ir su kiekvienu bet kurioje kalboje egzistuojančiu žodžiu. Taip jau yra, visi vieni. Vieni gimstame, vieni mirštame, įstrigę savo kaukolėse. Tačiau iš tam tikros perspektyvos įžvelgiu paradoksą. Visi kartu esame vieni. Vienas žmogus lygus kitam vienam žmogui. Hipiška idėja – o kodėl gi tada taip pykstamės ir kodėl mėgaujamės tuo adin? Man skaudu lyg ką tik išgirdus seną gerą lietuvišką ar rusišką raudą. Skaudu, kad vienas kito iki galo suprasti žmonės nesugeba ir nesugebės. Galėtumėm bandyti, bet...
Ir kas mus taip prakeikė? Nida, prakeiktųjų kurortas, sugebėjo palies­ti mano veidą savo vėsiu vėju ir nugairinti visas mintis iki visiško singuliariškumo minčių sraute. Sugebėjo artimiausius draugus paversti būtybėmis, kurių nepažįstu. Pririšti kažką prie mano krūtinės ir tempti mane į tą pačią kavinę stebėti vyresnių už mane žmonių, kurie taip ilgai dirbdami ir taip pat ilgai aptarnaudami tą patį žmogų vis dar kreipiasi į jį „jūs“... Taip pat įrodė man, kad aš išties turiu net tris balsus (o gal manyje yra trys žmonės?) – vienaip skamba mano mintys galvoje, antraip man skamba žodžiai juos tariant ir galiausiai visiškai kitą save išgirstu įrašuose... Kokį triuką, kokią išdaigą Nida dar nori man iškrėsti? Kodėl ji vis nepaten­kinta manimi, kodėl vadina mane „intensyviu“ ir dėl to vengia ilgo draugiško kontakto? Ką nori parodyti savo ilgesingomis dangaus spalvomis, neapibūdinamų formų debesimis?
Jau net nebenoriu jai priminti apie tą beprotiš­ką tylą, kuriai esu nepakantus. Kiek ji tyli žiūrėda­ma tiesiai į mane, kiek nesako... Po to tik tyliai su­sijuokia chi, chi, cha, cha ir palieka mane suglumusį sėdėti. Taip, ji okupavo didžiausias teritorijas mano galvoje. Vos vienu vandens šautuvo šūviu. Už tai tapo nekenčiama mano minčių makedoniečių ir napoleonų. Dabar ji – vienintelė užkariautoja, grakščiai žengianti aksominiais kilimais.
Nida, tu plazdi, linguoji, sukiesi – šoki. Pada­ryk mane nebyliu, kad daugiau negalėčiau kalbėti.
Vėjas griebia mano penkių eurų kupiūrą, skirtą atsidėkoti už bulvytes, ir aš vėl lekiu paskui ją, paskui greitai pametu kelią. Daug negalvoju, dar dau­giau pamirštu, kur, ką ten veiksiu, kodėl... Kažkur tolumoje ošia jūros ir pušų derinys.

Tekstas publikuotas kultūros žurnale jaunimui ,,Pašvaistė” 2016 metų 5-ajame numeryje

Jonas Kuprys

Spygliuoti laukimai

Šįvakar dangus pagaliau pragiedrėjo. Einant miško takeliu namo, virš galvos galima pastebėti kelias ryškiai šviečiančias žvaigždes. Atrodo, tik dangus niekada nepailsta švietęs – nei dieną, nei naktį. O žmonės vakarais iškankintais veidais lyg mirgančios gendančios lemputės keliauja namo. Pavargę. Tik štai – drėgnos vasario, jau beveik pavasario, nakties tylą ir su ja girdimą drėgnų pušų ošimą sudrumsčia eilinį kartą pakilę naikintuvai. Kai kas turbūt griebiasi už galvos, kiti nekreipia dėmesio, o aš vidury miško susiriečiu į didelį kamuolį tarytum peraugęs ežys. Išsigandęs tupiu– pagaliau prasidėjo...
Neseniai nusipirkau šveicarišką peiliuką. Nuo tos dienos, tamsiais vakarais grįždamas namo, visada stipriai spaudžiu jį delne. Kai pritupiu ir susiriečiu – kumštis mėlynuoja. Nesuprantu, kas pasikeitė, bet žinau, kad pradėjau jaustis nesaugiai, kažko vis bijoti. Tuo mišku keliauju jau ne pirmus metus. Dažniausiai naktį. Iki peilio įsigijimo man nieko nereikėdavo ir ramus, gal net pasišvilpaudamas tamsoje braidžiodavau takelio purvyne. O dabar atėjo naikintuvų laikai. Ne be reikalo apie tuos švilpavimus senoliai su baime kalba. Iš tikrųjų, pavargstu kiekvieną dieną. Kaltininkus žinau – tai negatyvios mintys. Juk tikrai verkdamas, pykdamas, nusivildamas, bijodamas žmogus pavargsta greičiau ir daugiau nei džiaugdamasis, juokdamasis, bendraudamas. Ką jau ir sakyti apie tai, kad kiekvieną kartą jaučiant ką nors neigiamo: miršta dalelė žmogiškumo, prigimtinės meilės viskam, kas tik yra. Pastebėjau – dažniausiai išgirstamas ir labiausiai varginantis žodis dabar man – karas. Anksčiau apie jį galima buvo ką nors perskaityti tik istorijos vadovėliuose, knygose arba pamatyti kine. Dabar tą niekada prieš tai netartą žodį galima girdėti lyg naują pasaulio šūkį. Karas. Karas. Karas! Kaipgi apie tai negalvosi, kai aplink visi šneka? Nepastebimai mintys pradeda suktis apie naujuosius dangaus paukščius giesmininkus – naikintuvus. Kiek jų yra? Kur jie slepiami? Gal yra kas nors, užsiimantis jų žiedavimu? Ar galima išgyventi per karą pakėlus galvą į viršų ir išvydus šį skraiduolį? Randu tik vieną iš atsakymų – šiais laikais tai būtų neįmanoma.
Nejučiomis pradėjau skaityti savaitės horoskopus, kuriuose tikiuosi išvysti vilties teikiančias žinias: „Viskas bus ramu, džiaugsitės gyvenimu, nemirsite, nežūsite, neprapulsite...“ Kol kas esu patenkinamas skaitymo rezultatų. Man gresia nebent „ginčai su artimaisiais“. Kada gi jų nebuvo? Susitvarkysiu. Štai draugai gimtadienio proga padovanojo man medinę lentutę, kad galėčiau į ją belsti kada tik panorėsiu. Tuk, tuk, tuk į medį tris kartus, kaip sakoma. Ir dar nusispjaunu tiek pat kartų per kairį petį vos pagalvojęs apie ką nemalonaus, ypač mirtį. Tik tuomet nusiraminu. Ir mano spygliai sulenda atgal į krūtinę.
Net grįžęs į šiltus namus, nerandu ramybės. Gal dėl lojančių ir staugiančių šunų, kurie, kaip sako senoliai, perspėja apie artėjančią nelaimę, o gal dėl nacionalinės televizijos, kuri sumanė rodyti laidas apie karą, demonstruojančias įvairias ekipuotes, šūkaliojančias panegirikas kariuomenei ir karui. Pažįstu kelis žmones, kurie tas laidas žiūri iš nuostabos ir pasigėrėjimo išplėtę akis, kartais gal net patirdami katarsį. Jie, beje, ne per seniausiai savo ekipuotę įsigijo – ir ginklus, ir kulkų dėžutes, ir taktinius peilius, net kirvius. Vienas pasigyrė iš kažkur ištraukęs granatą. Eis, matai, žmogus, ginti Tėvynės – medžios paukščius plačiasparnius, ne- gailestingai šaudys ir namo parneš laimikį, iš kurio žmonos galės paruošti vakarienę. Vengiu kontakto ir su nacionaline, ir su jais. Ką žinai, gal sumanys netyčia ekranas per save perleisti tanko sviedinį, o medžiotojas niekuo dėtos lietuviškos mėsytės paragauti...
Prisipažinti nedrąsu, bet ką jau padarysi – negaliu nustot galvojęs apie karą. Dabar jis svarbesnis net už meilę, kurios visi taip geidžia. Kažkaip norisi apginti gyvybę. Juk ji – pagrindinė žmogaus teisė, o vien prakalbus apie karą, pradeda nykti. Kodėl leidžiu sau laukti to, ką visi taip įžūliai pranašauja? Ar aš noriu pamatyti kitomis, dar nematytomis spalvomis nudažytą šviečiantį dangų? Juk man patinka dailė! Patinka dangus! Nelabai.
Ir apie tuos medžius gal kas prisimins, žinos, kuriuos paprašė iškirsti dėl karo pratybų, man neišeina negalvoti. Gaila miško. Miške pasislėpsi nuo visko – kaitrios saulės, žmonių, savęs... Miške gimė miško broliai, miške vyko tikrosios kovos už laisvę. Mišką apraudojo Baranauskas ir jo minėtas lietuvis, kuris vis nežino, ko verkia. O ir man, tokiam bailiam ežiui, miške gera daros. Čia tikrai pats geriausias pasirinkimas įkurti slėptuvę. Panašią į tą, kurią dar vaikai, bėgiodami kartu su draugais, statydavomės vis kitoje vietoje, tarp vis kitų medžių iš aplink surastų šakų. Slėptuvės nebuvo patvarios – jas greit nunešdavo vėjas, nuplaudavo lietus ar saulė išdžiovindavo ir tuomet vos prilietus pačios sugriūdavo, bet vis vien turėdavo jėgos, kurios plikas laukas nė už ką neatstotų.
Greitai baigiasi mintys. Atsidūsėjimas su palengvėjimu – naikintuvai praskrido. Šiąnakt tikiuosi ramiai miegoti, išsimiegoti, pailsėti. Tačiau prieš tai dar ilgai stebėsiu dangų – ar neužstoja kas nors žvaigždžių...

Tekstas publikuotas kultūros žurnale jaunimui ,,Pašvaistė”2016 metų 2-ajame numeryje

Jonas Kuprys

Eilėraščiai

*

ant mūsų dulka

tūkstančiai žvyrkelių.

tu spaudi gilyn greičio pedalą

prispaudžia rudens kvapas

nebylias mintis prie girgždančios žemės

žadi- dar negreit pasibaigs

visos mūsų kelionės kartu

dulka, dulka nerimąstingai

kelias tęsiasi

ant mūsų dulka

tūkstančiai žvyrkelių

ir nuklotas dulkėm

kaip atsikelt nebeatmenu

o dar tu…

spaudi greičio pedalą…

ir į akis pridedi savo svajonių

ir į ausis prikuždi auksinių pažadų

ir į burną pridedi lūpų

ir į šnerves pridovanoji savojo kvapo

uždeki šviesas jau tamsu

bet tu nebijai

nei žvyrkelio nei jo duobių

ir užkloji mus dulkėmis

*

prieš mane- daug kitų
po manęs- dar daugiau
rytoj jau būsiu kitu
(paliktu)

bet prieš mane- daug kitų,
po manęs: dar daugiau
tu sutiksi

*

Aš berniukas šlykštukas

Nusipirkau mocarelos su

Pem procentų nuolaida

Hihihihi

Užpilsiu tau dabar to

Mocarelos vandens už šaliko

Kad nutekėtų nugara

Ji nuostabi

Jei yra rojus

Tai visi medžiai- tavo stuburo slanksteliai

Vaisiai,

Mocarelos.

*

plakimas širdies-

praeities aidas

sieksniais matuojamas

neapčiuopiamas atstumas

prisilietimai

išėję anapilin

ilgos bučinių praktikos

kalnuose miškuose tualetuose

pasislėpusios mintys

infarktų kalnelis

Antakalnio kapinėse

supiltas, kaulais paremtas

šniokščiantys kriokliai

dar nematytų šaltinių

ir smigdančios pelkės

mūsų žaidimų

išpuvusios gatvės

vėl iš naujo grindžiamos

ir sugriautos koplyčios

vaikystėje kryžiaus keliais

mylinčios motinos išmelstos

nyksta

būgnai permušami

operos teatro grėsmingi

gongai

nesugaunamai aidi

grybeliai tarp pirštų

pasigauti sliūkinant lovon

ir šunų staugsmas

ir kačių murkimas per minkštas

vizijos

nuojautos draugės

išgalvotų pasaulių

ir nukirstų medžių

gaudimas

gaudyti žmonės

mokyklos koridoriuose

sutryptos mintys

tuk tuk tuk

tris kartus į medį

peršokus šulinį

tuk tuk tuk

triskart nusispjovus

galiausiai ir vėl plasnojantys paukščiai

pabėgę nuo šalčio

kartu nepasiūlo keliauti