Guostė Neverauskaitė

Mus skiria begalinė baimės jūra. Aš vienam krante bandau įžvelgti horizonte tavo siluetą, tikiuosi , tu taip pat viliesi išvysti mane tolumos paslaptyje. Brendu, plaukiu ir skęstu, brendu, plaukiu ir skęstu, jaučiu, kad jūra galingesnė už mane, už mus. Noriu pasiekti tave. Man nesvarbu, kad palieku savo artimą ir jaukų krantą, man svarbus tik tu. Tad aš ir vėl brendu, plaukiu ir skęstu... tikiu, kad meilė galingesnė už bangas. O gal ta jūra tai likimas? Gal ženklas, kad nelemta man pasiekt tave?

Stebiu laikrodžio rodyklę ir naiviai viliuosi... svajoju, kad ji pradės suktis atgal ir padovanos man galimybę ištaisyti klaidas. Padaryčiau viską, kas mano valioje, gal net ir tai, kas neįmanoma, kad nutiktų stebuklas. Atsisuk atgal, atsisuk atgal... kartoju tai vildamasi, kad laikas išgirs mane. Suprantu, kad tai mane daro naivią, o gal kvailą, tačiau geriau būsiu naivi svajoklė nei tobulybė, įkalinta dėžėje. Negaliu gyventi gailėdamasi to, kas praeityje, todėl kartoju ,,atsisuk atgal" lyg bandydama užburti visagalį laiką... tą patį beširdį laiką, neleidžiantį man ištarti to, ką privalai žinoti... neleidžiantį man pasakyti, kad...

Sninga taip garsiai. Rodos, kiekviena snaigutė klykia lėtai krisdama žemyn. Jos svajonė pasiekti žemę, pasiekti stabilumą... tačiau naivi ji ir nesupranta, kad pasiekusi žemę išnyks... pasiekusi žemę ji dings kartu su savo paskutiniu šūksniu. Jos trumpas kančios kupinas gyvenimas baigsis jai pačiai nesusivokus, kaip gera buvo tiesiog kristi.

Ir tada supratau, kad aš mustangas. Mano plaukus gaudo vėjas, o laukinę širdį gali paliesti tik begaliniai laisvę pulsuojantys laukai, ankstyvo ryto kvapas. Ir kaip nuvalkiota būti žirgu, kaip banalu siekti tobulybės. Tačiau ar tobulybė įmanoma, kai pats svarbiausias dalykas, toks išsvajotas ir nepasiekiamas, kažkur toli? Ar tobulybė gali tapti laime, kai neturi to, ko iš tiesų nori? Kai neturi laisvės.

Tyla kaip dūmas. Jis kyla į dangų ir pasislepia po nakties šydu. Tai gražiausia muzika, melodija, užliejanti kiekvieną kūno centimetrą, kiekvieną odos colį. Jaučiu ją visu kūnu, tokią ramią, bet tokią jaukią ir artimą. Tylą, ramybę... Mes ieškome jos savyje dieną ir naktį, rytais ir vakarais, nes tik ji mums leidžia kvėpuoti, tik ji palaiko mus gyvus, tik dėl jos mes kylame, skriejame ir išnykstame. Mes pasislepiame naktyje, tą pačią akimirką svajodami nors sekundei pasilikti.

Ir mes tikime, kad rytojus bus geresnis nei šiandiena, kad kiti metai mums atneš stebuklus. Ir taip kasdien, kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką. Tikime, kad viskas pasikeis, kad gyvenimo karuselė pradės suktis kita linkme. Tačiau reikia suvokti, kad nepaisant to, kokios akimirkos laukia rytojaus paslaptyje, akimirka, kurioje gyveni dabar, yra pati žaviausia, net jei ji skaudi. Nes viskas, kas širdyje palieka žaizdą, istorijos pabaigoje taps tik senu randu, kurio prasmę atsiminsime tik kartais, labai labai retai. Visada ateis rytojus. Visada ateis kiti metai. Bet kam laukti to, kas ateis, kam meluoti sau, kad viskas, kas geriausia, tik ateityje ir kam taip skaudinti ir apleisti šią akimirką, kuri tokia žavi tiesiog būdama savimi.

Svajonėse tu gyveni, tu tik ten egzistuoji. Tai asmeninis pasaulis, mažas kampelis, kurį mes didiname ir tobuliname, mes jį kuriame. Galbūt svajonės yra mūsų tikrasis gyvenimas? Juk ten mes nevaržomi valdome savo likimą. Vos nukrypus netinkama linkme, mes galime ištrinti savo pasąmonės klaidą ir pakeisti ją tobulu scenarijumi. Tuo ir ypatingas mūsų vidinis pasaulis, būtent dėl to jis toks kerintis ir su kiekviena akimirka vis labiau įtraukiantis. Vos užsimerkę panyrame į savo erdvę, savo sukurtą svajonių kraštą, kurio įvykių eiga priklauso tik nuo vieno vienintelio dalyko - mūsų didžiausių troškimų.

Tu beprotiškai toli, bet jaučiu tavo alsavimą. Tikiu, kad tai tikra, tačiau giliai pasąmonėje suprantu, kad tai tik mano begalinė fantazija... tokia stipri ir tokia pažįstama, nugalinti viską, ką kontroliuoja protas. Iš paskutiniųjų stengiuosi meluoti sau, kad tu čia, šalia, kad iš tiesų jaučiu tave, tačiau žinau, kad galiausiai protas nugalės ir man teks pereiti skausmo dykumą, teks suvokti, kad fantazija tik laikinas skydas, apsaugantis nuo kančios.

Ir surinkau save iš naujo tau mane vėjyje išbarsčius. Kovojau su sunkiais lašais. Kovojau ir su savimi ir keikiau kvailą širdį už naivumą begalinį. Tu pavogei dalį mano sielos, kurią susigrąžinti praradau viltį, tačiau labiausiai nekenčiu savęs už tai, kokia kvailė esu norėdama tau likusią jos dalį dovanoti.

1.

Tu mano tyras oro gurkšnis ankstyvą vasaros rytą ir būtent dėl to aš dūstu šaltame žiemos vakare.

2.

Norėdama pabėgti panirau į savo mintis. Deja, jos tai siautulinga jūra, o aš nemoku plaukti. Galiausiai mano gelbėtojas tapo mano mirties priežastimi.

3.

Kiekviena tauta, kiekvienas mes kovojame dėl laisvės. Žmonės bėga, išduodami savo žemę, šeimą, o svarbiausia -patys save. Būtent dėl to mes turime sekti kovotojų pavyzdžiu, nes šie žmonės suprato tiesą. Jie suprato, kad gyvenime yra du pasirinkimai: laisvė arba mirtis.