Eilėrasčiai_Neda Biliūtė

Nakties angelas

Mėnulio pilnaties apšviestas
Atskriski pas mane didingas.
Pasaulio paslapties paliestas
Suskleiski tu sparnus galingus.

Tavęs dabar man reik labiausiai –
Akių žydrumo aš ilgiuosi.
Po spindinčiom žvaigždėm aukščiausiai
Dabar mane tu pabučiuosi.

Ir kris nuo medžių lapai mirę,
Nustojęs bus gyvuot pasaulis.
Tik tu grąžinsi jam gyvybę,
Atstosi šviesią, karštą saulę.

Žvaigždynų šviesoje pakilki.
Spindės šviesa juodų sparnų.
Su vėju tu tolyn nuskriski,
O aš ilgėsiuos bučinių
Juodų.

2016 m. lapkričio 13 d.

Pelenai

Paklydau aš tamsioj nakty,
Tik žydros žvaigždės šviečia.
Kažkas, paskendęs liūdesy,
Nebyliai mane kviečia.

Užsižiebia kažkur ugnis
Ir ima degti vis karščiau.
Apšviečia kelią pilnatis,
O aš einu ugnies arčiau.

Šalia čia žydi obelis,
Jos žiedlapius švelnius laikau.
Pasaulio šalto paslaptis
Šalia manęs – aš jį matau.

Ir puolu aš į jį ramiai
Kvapnių obels žiedų rate.
Ir lieka vien tik pelenai
Pasaulio, supančio mane.

2016 m. lapkričio 13 d.

Ruduo

Saulei leidžiantis užges šviesa akių
Ir kris žemyn žiedai raudoni.
Ir smelksis kvapas mirštančių gėlių.
Nupūs jas vėjas kaip svajonę.

Tik rudenio tyloj paskendęs mėnuo
Apšvies mūs vienišus namus.
Ir pasmerktų klajoti amžius sielų
Mes paveikti pamiršime skausmus.

Tik tildyk balsą... balsą sutemos,
Kuri ramiai kaip paukštė gieda.
Kol gimsta karas be dienos šviesos,
Dangus kančioj paskendęs miega.

2016 m. gruodžio 8 d.

Kai ateis lietus...

Mane nugirdyk saulės spinduliais,
Stebėk kaip kliūna kojos už kelmų.
Išalkusiam pasauly kol slenku,
Tavęs širdis manoji nepaleis.

Mane maitinki žiedlapiais žaliais,
Kol tupia žvaigždės ant šaltų delnų.
Nepakeliu aukštyn sparnų sunkių,
O jūra tau už tamsą neatleis.

Mane migdyk po ąžuolu baltu,
Sūpuos mane laiminga sutema.
Ir veidu žvelgs pavasaris rimtu,

Kol niokoja šviesius miškus žiema.
Mane pažadink, kai ateis lietus
Ir ašaras sušilys ramuma.

2017 m. kovo 5 d.

Paskutinį sykį

Paskutinįsyk saulė leidžias
Ir palieka ugnines žymes.
Pas tave angelai mano beldžias,
Tik jų rankos pasiekia gelmes.

Išvaryti į žemę jie puola,
Sudaužytom širdim ir sparnais.
Ir sudegina jiems aureoles
Tavo švytinčios rankos melsvai.

Paskutinįsyk mėnuo kyla
Ir sudūžta auksiniam danguj.
Bet prakalbinti vis neprabyla
Tavo demonai kalno viršuj.

Jie ragus paslapčia nusidažo
Paskutine šio ryto rasa.
Ir švytėjimas atima žadą,
Teka ašaros žeme sausa.

Paskutinįkart vėl užmiega
Po laukais, apsikloję skara,
O užmigę pasaulį palieka
Tavo mėnuo ir saulė mana.

2017 m. kovo 24 d.

Žalioji mylia

Juk tu gi nubaudei mane už viską,
Ko tau norėdama nepadariau.
Ir tavo akyse ugnelė tviska,
Tačiau ne man. Tą šįryt supratau.

Tapydama nakty aš Prometėją,
Stebėjau varnų draskomas dienas.
Ir tai, ko nutapyt nesugebėjau,
Mane į pražūtį šiąnakt nuves.

Ir štai einu viena žaliaja mylia –
Šį kelią tu kaip bausmę sugalvojai.
Tuoj pasaką išgirsi mano tylią,
Kurią į naktį tu prisiviliojai.

2017 m. kovo 28 d.

Kalinys

Kiek kartų naktim nemiegojai,
Vis laukdamas sapno saldaus?
Kiek kart debesyse klajojai,
Vedžiojamas balso godaus?

Kiek laiko ieškojai bičiulio?
Ar troškai nakties bučinių?
Kiek kart kankinai tu mėnulį?
Ir slėpdavais kur nuo garnių?

Savuos namuose, savam kūne
Ar kaliniu pasijutai?
Ar savo tą sielą ėdrūnę
Kitų kančiomis maitinai?

Iš savo stiklinio namelio,
Kiek sykių ištrūkti bandei?
Kodėl, pasibaigus birželiui,
Tu saulę vyne skandinai?

2017 m. kovo 24 d.