Artėjant egzaminams kiekvienas abiturientas stengiasi pasiruošti kuo geriau, kad nepritrūktų žinių egzamino metu, kad gebėtų ne tik žinoti, bet ir suprasti. Vien vadovėliai, konspektai ir kitos sausai perskaitytos žinios ne visada padeda, todėl Vilniaus Užupio gimnazijos lituanistai sugalvojo mokiniams ekskursiją į tris autorių muziejus,  kažkada buvusius jų namus. Ekskursija vyko spalio 25 dieną Kaune, todėl tos dienos rytą grupė mokinių ir mokytojų autobusu išvyko į pirmą lankytiną muziejų, tai yra Salomėjos Nėries muziejų. Salomėjos Nėries memorialinis muziejus yra įkurtas Palemone, buvusiuose Salomėjos Nėries namuose. Čia ji apsigyveno grįžusi po su skulptoriumi Bernardu Buču įvykusių jungtuvių. Įsikūrė labai gražiai, bet, deja, gyveno ten tik ketverius metus iki nacistinės Vokietijos įsiveržimo į SSRS, kuris privertė ją bėgti į Rusiją. Grįžusi po 3 metų ji nebegyveno šiuose namuose, nes jie buvo suniokoti karo metu. Nepaisant to, dabar ši vieta, šie namai yra atkurti. Maloni moteris įdomiai papasakojo viską apie Salomėjos Nėries gyvenimą, buitį, laiką, praleistą tuose namuose. Atkurtas pastatas atrodo kaip tikras to laiko atvaizdas su visomis savo detalėmis ir išlikusia dvasia.

Antrasis aplankytas muziejus – rašytojo Balio Sruogos namas – muziejus, kuris buvo labiau ekstravagantiško stiliaus negu Salomėjos Nėries, nes ir pati Balio Sruogos asmenybė tikrai nebuvo eilinė ir dažnai sunkiai suprantama. Dėl savo neeilinio charakterio Balys Sruoga neturėjo gausybės draugų rato, bet turėjo keletą tikrų draugų ir mylinčią žmoną Vandą Sruogienę, su kuria susituokęs ir apsigyveno šiuose namuose. B. Sruoga buvo ne tik puikus rašytojas, bet ir didelis teatrinės veiklos entuziastas, todėl netgi savo namų svetainėje turėjo įsikūręs mini teatrą, kurio vienoje pusėje buvo vieta žiūrovams, o kitoje pusėje, atskirtoje užskleidžiamomis užuolaidomis, vieta artistų pasirodymui. Namas tikrai įdomus ir kitoks negu daugelis, todėl buvo labai naudinga viską pamatyti ir išgirsti. Po pristatymo netgi turėjom užduočių, kurios dar labiau padėjo įsisavinti informaciją ir padarė ekskursiją naudingesnę.

Paskutinis, bet ne prasčiausias, buvo rašytojo Juozo Tumo -Vaižganto butas – muziejus, kuris yra pačioje Kauno širdyje, prie pat Rotušės aikštės. Vaižgantas buvo pasiturintis žmogus, todėl jo butas buvo pakankamai prašmatnus ir erdvus. Šiame bute jis išgyveno 12 metų, persikėlęs iš Vilniaus. Rašytojas buvo taip pat kunigas ir netgi labai geras. Nors jis tos kunigystės neiškėlė kaip svarbiausio tikslo savo gyvenime, bet labai mylėjo žmones ir buvo visuomeniškas, todėl jam kunigystė puikiai tiko ir visai netrukdė. Mylėjo jis gyvūnus: turėjo ir šunį, ir kanarėlių, todėl muziejuje ir dabar yra kanarėlių, kad būtų išlaikytas Vaižganto tuometinio buto kuo tikroviškesnis vaizdas. Labiausiai sužavėjo pats muziejininkas, kuris atrodė toks įsijautęs į Vaižgantą kūrybą ir jo visą gyvenimą ir taip susižavėjęs visu tuo, jog buvo be galo įdomu klausyti, todėl labai praturtino visas iki tol turimas žinias ir paskatino dar plačiau į viską pažiūrėti.

Taigi ekskursija buvo viena įdomiausių man, kokią esu turėjusi, nes ji ne tik praplėtė žinias apie autorius, reikalingus lietuvių kalbos egzaminui, bet būtent kaip apie asmenybes, ypač svarbias ir pačiai Lietuvai. Tai pravers ne tik egzamine, bet ir gyvenime, nes kiekvienas tikras lietuvis turi išmanyti savo istoriją ir žinoti apie žmones, kurie ją kūrė.