Skip links

Kaip veikti kartu, kad būtų saldu?

Laima Namajuškienė

Kaip veikti kartu, kad būtų saldu? Tai seminaro, vykusio 2018m. spalio 29-30 d. Užupio gimnazijoje kryptis. Renginys ypatingas tuo, kad jame dalyvavo mokytojai, mokiniai ir jų tėvai. Pagrindinis tikslas – nustatyti gimnazijos ateities viziją iki 2023 metų, suformuoti esmines ugdymo kryptis. Susitikimą fasilitavo Eglė Daunienė ir Ieva Šližienė, žinomos patirtinio mokymo specialistės. 

Pirmąją dieną stengėmės išsiaiškinti, kas daro įtaką mūsų gimnazijai: analizavome istorinius įvykius, pasaulines tendencijas, bandėme į situaciją pažvelgti globaliai. Įvertinome, ką jau esame nuveikę, kokius pamatus susikūrėme ugdydami gyvenimui. Smagu buvo dirbti grupėse, pasiskirsčius įvairiais vaidmenimis, ieškoti atsakymų, juos formuluoti kaip istoriją, kaip pasakojimą. Teko pasitelkti kūrybiškumą, bet svarbiausia buvo vienas kitą išklausyti, išgirsti. Kai sukūrėme išorinių jėgų žemėlapį, įsitikinome, kad mums įtaką daro daugybė veiksnių, pavyzdžiui: egzaminų programų atotrūkis nuo gyvenimo, dažna stojimo sąlygų į kolegijas ir universitetus kaita, vis dar neaugantis mokytojo profesijos prestižas, reitingai, kurie skatina nesveiką konkurenciją, ugdymo proceso biurokratizavimas,  nuovargis dėl reformų gausos, psichologinės visuomenės sveikatos menkėjimas ir kiti veiksniai. Atlikdami įvairias užduotis analizavome, ką darome dabar, kad ugdytume gyvenimui, ir ką norėtume daryti. Didžiuojamės savo gimnazijoje gerais mokinių akademiniais pasiekimais, šiltais mokinių ir mokytojų santykiais, gausia projektine veikla, saviraiškos laisve, išplėtota savivalda, ryšiais su bendruomene. Mokytojai norėtų glaustesnės programos, gilesnės dalykų integracijos, stabilumo, kūrybiškumą skatinančios veiklos, mažiau ataskaitų ir planų. Mokiniai norėtų erdvesnių patalpų, kad būtų vertinamos ne žinios, o pasiekimai, mažiau kontrolinių darbų. Tėvai pripažino, kad egzistuoja madingų, prestižinių profesijų problema, kad stinga platesnio bendradarbiavimo tarp tėvų ir mokyklos.

Antrąją užsiėmimų dieną kūrėme trokštamos ateities scenarijus. Daugumos grupių idėjos sutapo. Beveik visi svajojo apie naujų modernių erdvių sukūrimą ugdymui, apie ugdymo proceso optimizavimą, (mokytojai ir mokiniai nebeturi namų darbų, visus darbus atlieka mokykloje, gali laisvalaikį leisti su šeima ar skirti jį pomėgiams), apie integruotas, suderintas dalykų programas, apie glaudžius mokyklos, mokinių tėvų ir socialinių partnerių ryšius, tėvų aktyvų įsitraukimą į ugdomąją veiklą ir kt. Idėjas pateikėme kaip spektaklio fragmentą, istoriją, kai kurios grupės interviu forma, kiti su muzikos ar poezijos intarpais, išgirdome ir dainų. Ypač drąsūs ir pilni kūrybiškumo buvo moksleiviai, kurie šauniai įsitraukė į pristatymus ir nesivaržė kalbėdami šalia tėvų ir  mokytojų. Ši veikla jiems buvo tikra socialinių įgūdžių mokykla.

Seminaro pabaigoje susumavome pasiekimus: atrinkome keletą gairių, kuriomis vadovausimės, kurdami strateginį penkerių metų planą. Visi sutarėme, kad svarbiausia aktualizuoti ugdymą, stiprinti tėvų, socialinių partnerių, mokinių ir mokytojų bendradarbiavimą, kilstelėti į aukštesnį lygį ugdymą karjerai, efektyvinti įvairiapusę pagalbą mokiniui.

Renginio pabaigoje direktorė Virginija Navickienė akcentavo, kad tai buvo viena iš rimčiausių sesijų dirbant kartu su tėvais ir mokiniais. Ji pasidžiaugė, kad visi kalbėjome, buvome kartu, kad išgirdome vienas kitą. Tikrai iškelta daug puikių idėjų, tačiau atsirinkusi svarbiausias strateginio planavimo grupė dirbs toliau ir turės parengti mokyklos strateginį planą penkeriems metams.