Vilniaus Užupio gimnazija

Jau ketvirti metai Tarptautinė komisija organizuoja akciją „ Atmintis gyva, kai liudija“. Sausio 13-ąją, minint kovų dėl Nepriklausomybės dvidešimtmetį, mokyklos languose  nuo 8.00 iki 8.10 val. degė atminimo žvakutės. Tas dešimt minučių praleidome susikaupę, prisiminėme skaudžią istorijos pamoką, pagerbėme žuvusiųjų už laisvę atminimą. Kalbėjo mokiniai apie  tai, ką jiems pasakojo tėvai ir seneliai. Mokytojai priminė didvyrių vardus, apibendrino tų dienų reikšmę mūsų tautai.
Žvakių ugnelių šviesoje 1d klasės mokiniai deklamavo eilėraščius. Pajutome- poezijos sparnai labai galingi...

2010 metų gruodžio 15 dieną Užupio gimnazijos 1-ų klasių mokinės aplankė lopšelį-darželį „Užupiukas“. Darželis visuomet laukia ir maloniai priima gimnazistus, norinčius pabendrauti su mažaisiais Užupio bendruomenės nariais. Gimnazisčių dalyvavusių akcijoje „Skleisk Kalėdų dvasią Užupio bendruomenėje“ įspūdžiai:

Šiais, 2010-2011, mokslo metais buvo itin sėkmingi Vilniaus Užupio gimnazijos moksleivių prezidento rinkimai! Kandidatuoti buvo pasiruošę net 5 kandidatai, tačiau dėl rinkimų reglamento neatitikimo išliko keturi: Valentina Košelap (3e klasė), Andrius Česnulevičius (2d klasė), Giedrius Klimkevičius (3a klasė) bei Laurynas Matuliauskas (3c klasė). Visi kandidatai prieš pradėdami agitacinę veiklą, turėjo išsistudijuoti naujai parašytą moksleivių prezidento rinkimų reglamentą, kurį parašė rinkimų komisijos nariai. Ir tada šaunioji ketveriukė kibo į darbus. Vieni agitavo vaišindami moksleivius nemokama arbata, kiti – kabindami plakatus, vieni pasitelkę profesionalių dizainerių, antri pasitikėdami savo suburtos komandos pagalba. Dydžiu bei spalvomis jie nenusileido vienas kitam.

Ar žinote, kas blogiau už peršalimą ar gripą? Ogi nuobodulys! Rutina atima energiją, trumpina gyvenimą. O mokslai taip pat jėgų neprideda. Tokiu atveju nepadeda net „Red Bull“. Tačiau tikras išsigelbėjimas mokiniams- gruodžio dešimtąją vykęs tradicinis šokių vakaras.
Elegantiški vaikinai ir „pritrenkiančios“ merginos viena kitą apžvelgia nuo šukuosenų iki batų galiukų. Ore juntamas net konkurencijos prieskonis. Tačiau jis kaipmat dingsta prasidėjus iškilmingai eisenai ir visiems susirinkus pilnutėlėje salėje.

Mūsų gimnazistai neliko abejingi Maltos ordino projektui.
Maltos ordinas - tai ryžtingų ir skubančių į pagalbą jaunuolių grupė. Jie dirba su neįgaliais vaikais, lanko senelius, vaikus, rūpinasi aklaisiais.
Dabar Maltos ordinas, kaip ir kiekvienais metais ( jau nuo 1991 metų), vykdo projektą „Maistas ant ratų“. Pagyvenusiems, nepasiturintiems žmonėms, kurie negali išeiti iš namų ar pasigaminti valgio, į namus kasdien pristatomas karštas maistas. Šiuo metu Lietuvoje taip pamaitinami apie 300 senukų. Tačiau tam reikia pinigų, todėl maltiečiai visus kviečia rengti labdaringus renginius, o lėšas skirti senelių maitinimui, sriubai.

Dainomis apipintas visas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties. Lopšinėmis -  migdomi mažyliai. Jos turi supimo, ramaus liūliavimo ritmą, tekstuose daug įvairių maloninių žodelių, palyginimų su paukšteliais, žvėreliais, vabalėliais. Jos labai vertingos, nes tai pirmosios dvasinio, net tautinio ugdymo pamokos mažyliui. Lopšine motina ir  tėvas perduoda vaikui savo šilumą ir meilę, jau nuo pat pirmųjų dienų pratina prie švelniausių kalbos ir muzikos intonacijų, nejučiomis formuoja  tautos dvasinę pasaulėjautą.

  Gruodžio 16 d. gimnazijos aktų salėje kvepėjo greipfrutais- „kūrybos vitaminais“. Keletas dainuojamosios poezijos tekstų kūrėjų  ir atlikėjų rengėsi pristatyti komisijos ir žiūrovų teismui savos kūrybos dainas. Renginio vedėjas Džiugas nusiteikęs poetiškai, sėdėdamas sename fotelyje, iš naujausio  “Lietuvos ryto” numerio skaitė svarbius pranešimus: kokia grupė pasirodo, kokias dainas atlieka. Žiūrovų buvo daug ir visi tikrai mokėjo klausytis poezijos. Deja, senas mūsų gimnazijos pianinas „neužjautė“ kūrėjų- griaudė kaip vargonai, nustelbdamas balsus.

   Kodėl mūsų miesto gatvėse pašaipiais žvilgsniais nužvelgiami juodaodžiai, troleibuse bijoma prisėsti  prie korėjiečio? Kodėl gimnazijoje kartais bijoma pasakyti , kad aš esu žydas? Kažkas mums trukdo laisvai bendrauti. Kad ta problema būtų sprendžiama lengviau, kasmet mokykloje vyksta tolerancijos dienos. Mokomės pažvelgti į pasaulį ir žmonių bendravimo problemas kitomis akimis.

Giliai įkvėpiau, išlipau iš automobilio ir užtrenkiau dureles. Viskas. Su nerimu, jauduliu, smalsumu ir siaubu supratau, kad pagaliau išaušo ta diena. Diena, kai tapsime tikrais šios gimnazijos mokiniais.
Šiandien krikštynos. Nežinojau, ko tikėtis. Žiaurių pokštų, kvailokų patyčių ar saujos miltų žengiant pro duris. Regis, nei vienas mano spėjimų nepasiteisino. Į gimnaziją pirmokams įeiti buvo draudžiama. Visas pusšimtis jų, išsiskirsčiusių mažomis grupelėmis, trypčiojo prie durų. Tai buvo šaltokas rytas. Net ir su storomis pirštinėmis pirštai šalo. Atrodė, tuoj sustings, bet kaip tik tada durys atsivėrė, ir mums buvo leista įeiti.
Viduje buvo labai šilta ir jauku. Ant palangių degė žvakės, sienos ir langai papuošti karpiniais, grindinys-rudeniniais lapais.
Mūsų klasės krikštynų tema –aborigenai. Klasėje greit pasipuošėme aborigeniškais apdarais,    karoliais iš miške rastų gėrybių, truputį susivėlėme plaukus. Kai buvome pasiruošę, ėjome į lauką, kur mūsų jau laukė „krikštatėviai“ antrokai. Jie buvo paruošę linksmą programą: žaidėme daug žaidimų, dainavome.
Po pamokų ilgai lauktas renginys, kurio metu visi pirmokai rodė sukurtus vaidinimus. Linksmų numerių parengė ir antrokai, todėl nuobodu nebuvo. Renginio pabaigoje kalbėjo direktorė. Ji ištarė pergalingus žodžius, kad nuo šios akimirkos mes jau tikri Užupio gimnazijos gimnazistai. Iš dangaus pažiro tūkstančiai spalvotų popierėlių. Visi šypsojomės, buvome laimingi. Jaučiausi dėkinga antrokams už tokią įsimintą šventę. Tikiuosi ir mes kitais metais  nustebinsime ir nudžiuginsime pirmokus šauniomis krikštynomis.