Vilniaus Užupio gimnazija

  Gruodžio 16 d. gimnazijos aktų salėje kvepėjo greipfrutais- „kūrybos vitaminais“. Keletas dainuojamosios poezijos tekstų kūrėjų  ir atlikėjų rengėsi pristatyti komisijos ir žiūrovų teismui savos kūrybos dainas. Renginio vedėjas Džiugas nusiteikęs poetiškai, sėdėdamas sename fotelyje, iš naujausio  “Lietuvos ryto” numerio skaitė svarbius pranešimus: kokia grupė pasirodo, kokias dainas atlieka. Žiūrovų buvo daug ir visi tikrai mokėjo klausytis poezijos. Deja, senas mūsų gimnazijos pianinas „neužjautė“ kūrėjų- griaudė kaip vargonai, nustelbdamas balsus.

   Kodėl mūsų miesto gatvėse pašaipiais žvilgsniais nužvelgiami juodaodžiai, troleibuse bijoma prisėsti  prie korėjiečio? Kodėl gimnazijoje kartais bijoma pasakyti , kad aš esu žydas? Kažkas mums trukdo laisvai bendrauti. Kad ta problema būtų sprendžiama lengviau, kasmet mokykloje vyksta tolerancijos dienos. Mokomės pažvelgti į pasaulį ir žmonių bendravimo problemas kitomis akimis.

Giliai įkvėpiau, išlipau iš automobilio ir užtrenkiau dureles. Viskas. Su nerimu, jauduliu, smalsumu ir siaubu supratau, kad pagaliau išaušo ta diena. Diena, kai tapsime tikrais šios gimnazijos mokiniais.
Šiandien krikštynos. Nežinojau, ko tikėtis. Žiaurių pokštų, kvailokų patyčių ar saujos miltų žengiant pro duris. Regis, nei vienas mano spėjimų nepasiteisino. Į gimnaziją pirmokams įeiti buvo draudžiama. Visas pusšimtis jų, išsiskirsčiusių mažomis grupelėmis, trypčiojo prie durų. Tai buvo šaltokas rytas. Net ir su storomis pirštinėmis pirštai šalo. Atrodė, tuoj sustings, bet kaip tik tada durys atsivėrė, ir mums buvo leista įeiti.
Viduje buvo labai šilta ir jauku. Ant palangių degė žvakės, sienos ir langai papuošti karpiniais, grindinys-rudeniniais lapais.
Mūsų klasės krikštynų tema –aborigenai. Klasėje greit pasipuošėme aborigeniškais apdarais,    karoliais iš miške rastų gėrybių, truputį susivėlėme plaukus. Kai buvome pasiruošę, ėjome į lauką, kur mūsų jau laukė „krikštatėviai“ antrokai. Jie buvo paruošę linksmą programą: žaidėme daug žaidimų, dainavome.
Po pamokų ilgai lauktas renginys, kurio metu visi pirmokai rodė sukurtus vaidinimus. Linksmų numerių parengė ir antrokai, todėl nuobodu nebuvo. Renginio pabaigoje kalbėjo direktorė. Ji ištarė pergalingus žodžius, kad nuo šios akimirkos mes jau tikri Užupio gimnazijos gimnazistai. Iš dangaus pažiro tūkstančiai spalvotų popierėlių. Visi šypsojomės, buvome laimingi. Jaučiausi dėkinga antrokams už tokią įsimintą šventę. Tikiuosi ir mes kitais metais  nustebinsime ir nudžiuginsime pirmokus šauniomis krikštynomis.

Rugsėjo 23 dieną gimnazijoje buvo nepaprasta diena pirmokams. Tą stebuklingą ketvirtadienį vyko ypatingos pamokos – jas vedė įvairūs menininkai ar šiaip įdomūs žmonės. Taigi mokiniai iš skirtingų klasių ėjo mokytis ne matematikos, o į teatro, tapybos, bendravimo meno ar kitokias pamokas, per kurias sužinojo ne tik naujų dalykų, bet ir susirado draugų iš paralelinių klasių.
Klausiu savo draugės Gretos apie tos dienos įspūdžius ir ji atsako:
,, Įdomiausia buvo klausytis Vytauto Radzevičiaus, nes jo patirtis egzotiškose kelionėse išties unikali ir pamokanti. Jis kalba labai paprastai apie negirdėtus ar mažai žinomus dalykus.‘‘
Kitam pirmokui įdomiausios pasirodė tapybos pamokos, kurių metu gimnazistai stengėsi atskleisti save piešinyje.
Dar viena nuomonė- fotografas galėjo daugiau papasakoti apie fotografijos meną, atskleisti technikos subtilybių ir pan. Kūrybinės užduotys, nors ir įdomios, bet neįgyvendinamos be gilesnio pasirengimo.
Mokiniams dalyvavusiems labai patiko psichologės pateiktos užduotys. Tiems, kurie dalyvavo teatro pamokoje, labiausiai patiko improvizuoti, juoktis iš linksmų situacijų.
Pirmokai liko labai patenkinti, nes ta diena juos skatino ieškoti įdomios veiklos, mokiniai pasisėmė naujos patirties, nors, jų nuomone, kartais renginiui trūko organizuotumo.